Atrodo, kad kai sodą užkloja sniegas, viskas miršta. Stiebai nulinkę, lapeliai parudavę, o kvapo nėra. Tačiau po tuo baltu sluoksniu kartais slepiasi daugiau gyvybės, nei galima pagalvoti.
Kai kurios žolelės moka išgyventi po sniegu. Jos tarsi sustoja laike, bet neišnyksta. Laukia saulės, kuri pabudins jas pavasarį, ir vėl sužaliuoja lyg nieko nebūtų nutikę.
Tokių augalų nėra daug, todėl apie juos dažnai net nesusimąstome. Vis dėlto tie, kas juos pažįsta, žino šaltis joms ne bausmė, o poilsis. Ir kai pavasaris grįžta, jos būna pirmos, kurios vėl kvepia ir pražysta.
Kodėl kai kurios žolelės išgyvena po sniegu
Žiemą augalams sunkiausia ne šaltis, o sausas oras ir staigūs temperatūros pokyčiai. Sniegas, priešingai nei atrodo, daugeliui augalų tampa apsauga. Po juo susidaro tarsi minkšta antklodė, kuri sulaiko šilumą ir drėgmę.
Kai kurios prieskoninės žolelės turi storus šakniastiebius ar stiprią šaknų sistemą. Net jei viršutinė dalis nušąla, po žeme jos išlieka gyvos. Pavasarį, kai saulė sušildo dirvą, jos išleidžia naujus ūglius.
Svarbus ir žolės charakteris. Tos, kurios iš prigimties auga atšiauresniuose kraštuose kalnuose ar šaltose lygumose yra pratusios prie žemos temperatūros. Todėl lietuviška žiema joms ne toks jau ir didelis išbandymas.
Kai pažįsti tokias žoleles, supranti, kad sniegas joms nėra pabaiga. Tai tiesiog ramybės laikas, kai jos kaupia jėgas naujam sezonui.
Žolelės, kurios išgyvena po sniegu
Kai atrodo, kad sode nieko nebeliko, po sniegu tyliai gyvena kelios ištvermingos žolelės. Jos nemiršta tik ilsisi. Ir kai pavasario saulė pradeda tirpdyti ledą, šios žolės atgyja pirmos.
Petražolės – viena iš stipriausių. Jos gali išgyventi net stipresnį šaltį, jei šaknys uždengtos mulčiumi ar lapais. Kartais pavasarį tereikia nuvalyti sniegą, ir iš po jo pasirodo žali lapeliai.
Šalavijas ir čiobrelis taip pat ištvermingi. Jie nebijo trumpalaikio šalčio, ypač jei pasodinti vietoje, kur nepučia vėjas. Šių žolelių šaknys gilios, todėl net esant šalčiui jos lieka gyvos.
Mėta, melisa, laiškinis česnakas – dar keli pavyzdžiai, kurie atželia pavasarį. Viršutinė dalis nušąla, bet šaknys po sniegu išlieka sveikos. Svarbu tik neleisti vandeniui sustingti aplink jas – perteklinė drėgmė žiemą pavojingesnė nei šaltis.
Tokios žolelės išgyvenančios po sniegu tampa mažais stebuklais sode. Kai viskas atrodo mirę, jos tyliai primena, kad gamta moka prisitaikyti geriau, nei manome.
Kaip padėti žolelėms išgyventi po sniegu
Kad žolelės saugiai išgyventų šaltį, svarbiausia joms padėti rudenį. Kai dirva dar šiek tiek šilta, verta mulčiuoti, apdengti šaknis sausais lapais, šiaudais ar plonu komposto sluoksniu. Tai apsaugos nuo staigių šalnų ir išlaikys drėgmę.
Naudinga parinkti vietą, kur žiemą neužsistovi vanduo. Jei dirva linkusi kaupti drėgmę, geriau sodinti šiek tiek aukščiau, ant nedidelio kalniuko ar šlaito. Žolės nemėgsta stovinčio vandens, ypač kai jis sušąla.
Kai kurie sodininkai uždengia žoleles neaustine medžiaga ar senomis dėžėmis, kad jos būtų apsaugotos nuo vėjo. Tai paprastas, bet veiksmingas būdas. Po sniegu tokiu atveju susidaro šiltas, sausas mikroklimatas, o pavasarį augalai greičiau atgyja.
Žolelės išgyvenančios po sniegu nereikalauja daug priežiūros, tik šiek tiek rūpesčio rudenį. Jei jos jaučiasi saugiai, pavasarį jos atsidėkoja gaiviu kvapu ir šviežiais lapeliais, kai dar visur aplink pilka.
Išvada
Kai viskas atrodo sustoję, po sniegu gyvenimas tęsiasi. Žolelės, kurios išgyvena žiemą, moko kantrybės. Jos nei skuba, nei pasiduoda. Tiesiog laukia tinkamo momento sužaliuoti iš naujo.
Tokie augalai tampa mažu stebuklu sode. Jie išgyvena šaltį, o pavasarį sugrįžta dar stipresni. Kiekvienas, kas bent kartą pamatė, kaip iš po sniego išlenda žalias čiobrelio ar mėtos lapelis žino, gamta niekada visai neužmiega.
Žolelės išgyvenančios po sniegu įrodo, kad net po šalčiausios žiemos visada ateina atgimimas. Reikia tik šiek tiek rūpesčio ir tikėjimo, jog po baltu sluoksniu vis dar pulsuoja gyvybė.