Gelstantys lapai žiemą daug kam sukelia sumišimą. Atrodo, augalas turėtų ilsėtis ramiai, bet vietoje to lapai pradeda blukti ir kristi. Iš pradžių tai atrodo kaip natūralus sezoninis pokytis, tačiau tikroji priežastis dažniausiai slypi visai kitur. Ir ji nustebina net tuos, kurie augalus prižiūri ne vienerius metus.
Žiemą augalai patiria kelis stresus vienu metu. Mažiau šviesos, sausesnis oras ir kylantys–krintantys kambario temperatūros svyravimai sutrikdo jų natūralų ritmą. Todėl gėlės gelsta žiemą ne dėl to, kad yra silpnos, o dėl aplinkos, kurioje joms tampa per sunku išlaikyti pusiausvyrą. Tai nėra klaida ar netinkama priežiūra — tiesiog augalai reaguoja į sąlygas.
Mažėjanti šviesa silpnina lapus
Žiemą saulė laikosi žemai, todėl į namus patenka kur kas mažiau natūralios šviesos. Augalai prie to pripranta ne iš karto. Kai šviesos trūksta, lapai pradeda gaminti mažiau energijos, ir čia atsiranda pirmi geltonavimo ženklai. Augalas nebesugeba palaikyti visų lapų, todėl ima atsisakyti silpnesnių.
Šviesos kokybė taip pat svarbi. Net jei augalas stovi prie lango, trumpesnės dienos tiesiog neleidžia jam sukaupti pakankamai jėgų. Dėl to gėlės gelsta žiemą visai netikėtai, nors priežiūra atrodo tokia pati kaip vasarą. Tai normalu — žiemą visi augalai lėčiau dirba.
Langų kryptis turi didelę reikšmę. Šiauriniai ir vakarinių langų palangės gauna mažiausiai saulės. Tokiose vietose net labai stiprus augalas pradės silpnėti greičiau. Pakanka pastumti vazoną 20–30 centimetrų arčiau šviesos, ir lapų spalva dažnai iškart stabilizuojasi.
Sausas oras greitai išbalansuoja augalus
Žiemą oras patalpose tampa daug sausesnis. Šildymas išgarina drėgmę, o augalai tai pajunta labai greitai. Sausi lapai praranda elastingumą, o jų paviršius ima blyškėti. Būtent dėl to gėlės gelsta žiemą net ir tada, kai laistomos pakankamai. Problema slypi ne vandenyje, o ore.
Sausas oras daro poveikį ir lapų poroms. Jos pradeda dirbti lėčiau, prastėja kvėpavimas, o augalas sunkiau įsisavina maistines medžiagas. Ilgainiui lapai ne tik gelsta, bet ir trupa, kraštai tampa rudi. Tai klasikinis ženklas, kad patalpoje reikia daugiau drėgmės.
Paprasčiausias sprendimas — padidinti oro drėgmę aplink augalus. Užtenka pastatyti lėkštelę su vandeniu šalia vazono arba sugrupuoti kelis augalus kartu. Jų mikroklimatas pats pakelia drėgmės lygį ir lapai atsigauna greičiau, nei tikėtasi.
Netinkamas laistymas sustiprina geltonavimą
Žiemą augalai sunaudoja kur kas mažiau vandens nei vasarą. Tačiau daug kas to nepastebi ir laisto taip pat dažnai kaip šiltuoju metu. Dėl to žemė lieka šlapia ilgiau, šaknys negauna oro, o lapai pamažu gelsta nuo perteklinės drėgmės. Iš viršaus tai atrodo kaip sausra, nors iš tiesų augalas tiesiog skęsta.
Perlaistymas dažnai supainiojamas su sausra. Lapai vysta, nukrinta, o augalo savininkui atrodo, kad reikia dar daugiau vandens. Čia ir pasirodo tikroji problema: gėlės gelsta žiemą ir dėl per mažo, ir dėl per didelio laistymo, todėl svarbiausia stebėti žemės drėgnumą, o ne laistyti iš įpročio.
Geriausia leisti viršutiniam žemės sluoksniui visiškai pradžiūti prieš kitą laistymą. Tai suteikia šaknims daugiau oro ir stabilizuoja augalo būklę. Jei žemė sunkiai džiūsta, verta patikrinti, ar vazonas turi pakankamai skylių ir ar drenažas veikia.
Išvada
Žiemą augalai reaguoja į kiekvieną aplinkos pokytį daug jautriau nei vasarą. Mažiau šviesos, sausesnis oras ir netinkamas laistymas sukuria sąlygas, dėl kurių gėlės gelsta žiemą dažniau, nei tikimasi. Tai nėra augalo silpnumo ženklas — tiesiog jam tampa sunkiau palaikyti pusiausvyrą.
Kai augalas gauna daugiau šviesos, šiek tiek drėgnesnį orą ir laistymą pagal realų poreikį, lapai atsistato greitai. Net paprasti pokyčiai, kaip pastūmimas arčiau lango ar retesnis laistymas, dažnai sustabdo geltonavimą per kelias dienas.