Šliužai sode ir darže gali tapti rimta problema, ypač tada, kai jiems susidaro palankios sąlygos daugintis ir maitintis. Nors šie bestuburiai juda lėtai, jų apetitas nemažas, o pažeisti augalai kartais nukenčia per labai trumpą laiką.
Kaip atrodo šliužai
Šliužas yra pilvakojis moliuskas, evoliucijos metu praradęs kriauklę. Jo kūną sudaro galva ir pailgas minkštas kūnas, kurį dengia plona, gleivėta oda. Gleivės padeda gyvūnui judėti ir saugo jį nuo išdžiūvimo.
Ant galvos yra dvi poros čiuopiklių. Ilgesniųjų galuose išsidėstę akys ir kvapui jautrūs receptoriai, o trumpesnieji padeda geriau orientuotis aplinkoje ir atpažinti maistą.
Šliužas juda raumenų susitraukimais, naudodamas apatinę kūno dalį, vadinamą koja. Per vidurį galvos yra burnos anga, o kūno šone matoma anga kvėpuoti. Spalva gali būti įvairi, nuo smėlinės iki pilkos ar rusvos.
Šliužų dauginimasis vyksta greitai
Šie moliuskai yra hermafroditai, todėl kiekvienas individas turi ir vyriškus, ir moteriškus lytinius organus. Vis dėlto kiaušinėliams apvaisinti reikalingas poravimasis su kitu šliužu.
Poravimosi metu gyvūnai gali ilgai suktis vienas aplink kitą, orientuodamiesi pagal individualų kvapą. Po poravimosi abu šliužai padeda kiaušinėlius, dažniausiai drėgnoje dirvoje ar kitoje nuo išdžiūvimo apsaugotoje vietoje.
Po maždaug pusantro mėnesio iš kiaušinėlių išsirita maži šliužai. Iš pradžių jie minta dirvoje esančiomis organinėmis liekanomis, tačiau augdami pradeda graužti gyvus augalus. Subrendę jaunikliai jau gali daugintis ir patys, todėl jų skaičius palankiomis sąlygomis didėja labai sparčiai.
Po vieno poravimosi šliužas gali padėti ne vieną dešimtį kiaušinėlių, o kai kuriais atvejais jų būna keli šimtai. Be to, antram poravimuisi ne visada būtina ieškoti kito partnerio, todėl populiacija gali augti ypač greitai.
Kokią žalą jie daro augalams
Didžiausią žalą šliužai daro nugrauždami antžemines įvairių augalų dalis. Jie gali pažeisti lapus, jaunus ūglius ir kitus minkštus audinius. Kai jų daug, augalai ne tik praranda dalį žaliosios masės, bet ir gali būti visiškai nuniokoti.
Šliužai sode ir darže ypač pastebimi šiltuoju metų laiku, kai dirvoje ir augalų aplinkoje pakanka drėgmės. Būtent tokios sąlygos leidžia jiems aktyviai judėti, maitintis ir daugintis.
Vis dėlto jų gausa ne kiekvienais metais būna vienoda. Šaltesniuose regionuose pirmosios šalnos sustabdo dauginimąsi, o kiaušinėliai ir patys suaugę individai ne visada išgyvena žiemą. Dėl to pavasarį šliužų skaičius gali būti gerokai mažesnis.
Kodėl svarbu stebėti jų kiekį
Pavieniai šliužai nebūtinai padarys didelę žalą, tačiau palankus sezonas gali greitai pakeisti situaciją. Drėgna aplinka, gausi augalinė medžiaga ir tinkamos sąlygos kiaušinėliams vystytis leidžia jų populiacijai sparčiai didėti.
Todėl šliužų kontrolė sode prasideda nuo nuolatinio stebėjimo. Pastebėjus gleivių pėdsakus, apgraužtus lapus ar pačius moliuskus, verta įvertinti, ar jų neatsirado daugiau nei įprastai. Anksti pastebėta problema paprastai būna lengviau valdoma.