Ryškiai raudonos su juodais raštais blakės pavasarį dažnai susiburia į dideles grupes ant žemės, kelmų, tvorų ar pastatų sienų. Dėl išvaizdos ir įpročio laikytis būriais jos vadinamos kareivėliais. Vis dėlto blakė kareivėlis sode nėra vien nekaltas vabzdys, kurį galima laikyti tik įdomia gamtos detale.
Šis vabzdys vadinamas lotynišku vardu Pyrrhocoris apterus. Jis nedidelis, dažniausiai užauga iki maždaug 1,2 centimetro ilgio. Kūną dengia ryškiai avietinės ar raudonos spalvos raštai su juodomis dėmėmis, todėl vabzdį lengva pastebėti net iš toliau.
Kada pasirodo blakės kareivėliai
Pirmieji vabzdžiai dažniausiai išlenda ankstyvą pavasarį, kai saulė pradeda šildyti žemę ir nutirpsta dalis sniego. Šiltesnėse, saulėtose vietose jie susiburia į tankius būrius, kartais atrodančius lyg viena judanti raudona dėmė.
Blakės mėgsta atviras ir gerai įšylančias vietas. Jų galima rasti ant senų medžių kelmų, prie malkinių, garažų, daržinių ir kitų pastatų. Kartais jos pasirodo ir prie gyvenamųjų namų.
Šie vabzdžiai daugiausia paplitę Europoje ir kitose Eurazijos vietose. Nors išvaizda primena kai kuriuos skraidančius vabzdžius, kareivėliai skraidyti negali. Jie juda ropodami, o nuo paviršių dažniausiai nusileidžia ant žemės.
Kuo jie minta
Blakė kareivėlis sode turi duriamąjį ir siurbiamąjį straubliuką. Ramybės metu jis būna prigludęs prie kūno, tačiau aptikus maisto vabzdys jį ištiesia ir įsmeigia į augalo audinius.
Dažniausiai pažeidžiami lapai, minkšti ūgliai ar kitos sultingos augalo dalys. Vabzdys siurbia ląstelių sultis, todėl didelė kolonija gali silpninti augalus. Pavieniai vabzdžiai paprastai nepadaro didelės žalos, tačiau jų gausa jau gali būti pastebima.
Maisto ieško ne tik suaugėliai. Tose pačiose grupėse laikosi ir jauni vabzdžiai, kurie taip pat minta augalinėmis sultimis. Dėl to kolonija vienoje vietoje gali ilgai išlikti aktyvi ir palaipsniui plėstis.
Ar tai rimtas sodo kenkėjas
Šių blakių nereikėtų lyginti su pačiais agresyviausiais daržo kenkėjais, tačiau visiškai nepavojingomis jų laikyti taip pat nederėtų. Maitindamosi augalais jos gali prisidėti prie lapų ir jaunų ūglių pažeidimų, ypač tada, kai vienoje vietoje susitelkia daug vabzdžių.
- Pavieniai kareivėliai dažniausiai nesukelia pastebimų problemų
- Didelės kolonijos gali siurbti augalų sultis
- Didžiausias dėmesys reikalingas jauniems ir minkštiems augalo audiniams
- Raudona spalva ir juodi raštai padeda vabzdį lengvai atpažinti
Pastebėjus šiuos vabzdžius sode verta įvertinti ne tik jų skaičių, bet ir augalų būklę. Jei ant lapų ar ūglių matyti pažeidimų, o blakių būrys nuolat laikosi toje pačioje vietoje, kolonija gali būti tapusi realia problema. Tokiu atveju svarbu stebėti, ar vabzdžių daugėja ir ar neatsiranda naujų pažeistų augalo dalių.
Taigi blakė kareivėlis sode nėra žmogui pavojingas plėšrūnas, tačiau jos ryški išvaizda neturėtų suklaidinti. Šis nedidelis vabzdys minta augalų sultimis, o didesnė jo kolonija gali pakenkti sodo augalams.