ĮdomybėsKodėl tikime prietarais, net kai suprantame, kad jie nelogiški?

Kodėl tikime prietarais, net kai suprantame, kad jie nelogiški?

Kodėl tikime prietarais, net kai suvokiame, kad jų neįmanoma logiškai pagrįsti? Kartais žmogus prieš išeidamas iš namų dar kartą patikrina kišenę, nors žino, kad telefono ten nėra. Kitas, pamatęs išbarstytą druską, automatiškai atlieka seną ritualą, o prieš kelionę trumpam prisėda ant lagamino.

Tokie veiksmai dažnai atliekami beveik negalvojant. Jie nebūtinai reiškia tvirtą įsitikinimą antgamtinėmis jėgomis. Dažniau tai būna įpročiai, perimti iš šeimos, aplinkos ar kultūros, kurie ilgainiui tampa mūsų elgesio dalimi.

Prietarai dažnai gimsta iš noro paaiškinti atsitiktinumus

Žmonės nuo seno ieško ryšio tarp skirtingų įvykių. Jei po tam tikro veiksmo nutiko kas nors gero ar blogo, natūralu pradėti manyti, kad šie dalykai susiję. Taip atsiranda įsitikinimas, kad vienas įvykis gali nulemti kitą, net jei tarp jų nėra tikro priežastinio ryšio.

Pavyzdžiui, išbarstytą druską galima sieti su nesėkme todėl, kad anksčiau ji buvo brangi ir vertinga. Tokiu atveju prietaro paaiškinimas skamba įtikinamai, tačiau vien logiška istorija dar nereiškia, kad ji yra istoriškai teisinga ar įrodyta.

Panašiai aiškinami ir kiti papročiai. Veidrodžio sudaužymas, grįžimas pasiimti pamiršto daikto ar tam tikras elgesys prieš kelionę dažnai turi kelias skirtingas versijas. Patikimų duomenų apie tikrąją jų kilmę neretai trūksta, todėl žmonės vėliau sukuria paaiškinimus patys.

Įprotis gali veikti stipriau už racionalų vertinimą

Kai kurie prietarai perduodami ne per knygas, o per kasdienius šeimos pokalbius. Vaikas išgirsta, kad tam tikroje situacijoje reikia elgtis vienaip, ir ilgainiui šis nurodymas įsimenamas kartu su suaugusiųjų intonacija bei emocijomis.

Vėliau žmogus gali nebeprisiminti, kada pirmą kartą išgirdo tokį perspėjimą. Vis dėlto atsidūręs panašioje situacijoje jis automatiškai pakartoja išmoktą veiksmą. Taip prietaras tampa ne sąmoningu pasirinkimu, o savotišku elgesio scenarijumi.

Kultūra taip pat turi didelę įtaką. Tas pats ženklas skirtingose šalyse gali būti laikomas geru arba blogu. Juoda katė vienur siejama su nesėkme, kitur gali būti vertinama kaip sėkmės simbolis. Tai rodo, kad prietarų prasmė nėra universali ir dažnai priklauso nuo aplinkos.

Kodėl tikime prietarais neapibrėžtose situacijose

Kodėl tikime prietarais ypač tada, kai negalime kontroliuoti rezultato? Nežinomybė žmogui kelia įtampą, todėl net nedidelis ritualas gali suteikti tvarkos ir pasiruošimo jausmą.

Prieš egzaminą, svarbų pokalbį ar kelionę kai kurie žmonės dėvi „laimingą“ drabužį, kartoja tą pačią veiksmų seką arba stengiasi išvengti tam tikrų ženklų. Tokie veiksmai savaime nepakeičia įvykio baigties, tačiau gali trumpam sumažinti nerimą.

Ritualas suteikia iliuziją, kad žmogus bent šiek tiek valdo situaciją. Net jei jis supranta, kad veiksmas nėra racionaliai susijęs su rezultatu, įprotis padeda susikaupti. Kai kuriais atvejais tai gali pagerinti savijautą vien todėl, kad sumažėja įtampa.

Kada prietarai tampa problema

Saikingas tikėjimas prietarais dažniausiai lieka nekenksminga kasdienybės dalimi. Problema gali kilti tada, kai ritualai pradeda riboti pasirinkimus, kelia nuolatinę baimę arba verčia vengti svarbių sprendimų.

  • kai žmogus atsisako veiklos vien dėl tariamo blogo ženklo
  • kai tas pats ritualas kartojamas iš baimės, o ne iš įpročio
  • kai atsitiktinumai laikomi patikimais ateities pranašais
  • kai prietarai trukdo mokytis, dirbti ar bendrauti

Prietarai gali būti kultūros, šeimos tradicijų ir asmeninės patirties dalis. Jie padeda suprasti, kaip žmogus reaguoja į nežinomybę, tačiau atsitiktinį ryšį svarbu atskirti nuo tikros priežasties. Įprotis kartais suteikia ramybės, bet jis nepadaro prietaro įrodytu faktu.

Populiariausi

- Reklama -

Naujausi

- Reklama -

Rekomenduojame

- Reklama -

Skaitykite daugiau