Daugelis nustemba sužinoję, kad iš dovanotos puokštės galima išauginti naują rožės krūmą. Net jei žiedai jau vysta, augalas dar turi gyvybingų dalių, kurios gali įsišaknyti. Rožės sodinimas iš puokštės paprastas, bet įdomus būdas pratęsti gėlės gyvenimą ir sukurti iš jos naują augalą savo sode.
Tam nereikia specialių įgūdžių ar brangių priemonių. Užtenka kelių žingsnių ir šiek tiek kantrybės, kad rožė iš vazos vėl sužydėtų žemėje. Rudens metas tam – itin tinkamas: dirva dar šilta, o augalas ruošiasi ramybės periodui, todėl šaknys įsitvirtina natūraliai ir be streso.
Geriausias būdas įsišaknyti rožę iš puokštės
Kad rožė prigytų greičiau ir turėtų didesnę tikimybę išgyventi, paprasčiausias ir patikimiausias būdas – naudoti medaus tirpalą. Medus veikia kaip natūralus šaknų augimo stimuliatorius, padedantis auginio pjūviui neužsikrėsti ir lengviau išleisti šaknis.
Tereikia ištirpinti 1 arbatinį šaukštelį medaus litre vandens, o rožės stiebo galą panardinti į tirpalą maždaug iki trečdalio ilgio. Po 10–12 valandų auginius galima perkelti į stiklainį su švariu vandeniu, kad stiebas būtų paniręs iki pusės.
Vandenį keiskite kas kelias dienas, o po poros savaičių pastebėsite pirmuosius baltus šaknų pradmenis. Tokį įsišaknijusį auginį galima sodinti į lengvą žemės ir smėlio mišinį – svarbiausia, kad dirva būtų puri ir gerai praleistų vandenį.
Tinkamiausias laikas ir vieta rožės sodinimui
Ruduo – vienas palankiausių laikotarpių, kai galima sodinti įsišaknijusias rožes iš puokštės. Dirva dar šilta, o oras jau vėsesnis, todėl augalas nepatiria streso ir gali ramiai formuoti šaknų sistemą prieš žiemą.
Sodinimui rinkitės saulėtą, bet nuo vėjų apsaugotą vietą. Rožės mėgsta šviesą, tačiau pernelyg atvira vieta, kur pučia vėjas ar kaupiasi drėgmė, gali pakenkti. Geriausia, jei žemė būtų derlinga, šiek tiek priemolio tipo – tokia dirva geriausiai sulaiko drėgmę, bet nepermiršta.
Auginį sodinkite taip, kad šaknų pradmenys būtų 5–7 cm po žeme. Lengvai užberkite žemėmis ir gausiai palaistykite. Jei naktimis dar pasitaiko šalnų, uždenkite stiebelį plastikinės butelio pusės gaubtu – tai sukurs šiltnamio efektą ir padės augalui lengviau įsitvirtinti.
Priežiūra po pasodinimo: kaip padėti rožei prigyti ir išgyventi žiemą
Pirmosiomis savaitėmis svarbiausia – drėgmė ir apsauga nuo šalčio. Žemė turi būti nuolat šiek tiek drėgna, bet ne šlapia. Jei ruduo sausas, rožes palaistykite kas kelias dienas mažesniais kiekiais vandens.
Kai orai pradeda vėsti, auginį verta pridengti. Galima naudoti natūralias priemones:
- lengvą eglišakių sluoksnį,
- sausus lapus arba šiaudus,
- mažą agroplėvelės gabalą, jei žiema prognozuojama šalta.
Svarbiausia, kad rožė būtų apsaugota nuo didelių temperatūros svyravimų ir drėgmės pertekliaus. Pavasarį, kai dirva pradeda atitirpti, dangą reikėtų nuimti palaipsniui, kad augalas priprastų prie oro pokyčių.
Tinkamai prižiūrėta rožė iš puokštės dažnai jau kitą sezoną išleidžia stiprius ūglius ir gali net pradėti žydėti – tai maloniausia šio nedidelio eksperimento dalis.
Kada pasodintos rožės pradės žydėti?
Pirmojo žydėjimo nereikia tikėtis iškart – įsišaknijusios rožės dažniausiai pražysta po metų, kai šaknys pilnai sustiprėja. Pirmaisiais metais augalas visą energiją skiria įsitvirtinimui, todėl svarbu jam leisti „pailsėti“.
Pavasarį, kai pradeda busti nauji pumpurai, galima lengvai patręšti kompostu arba švelniu organiniu trąšų mišiniu. Tai paskatins augimą ir sustiprins stiebus prieš vasaros žydėjimą.
Kai rožė pagaliau sužydi, jos žiedai būna tvirtesni ir dažnai dar kvapnesni nei pirktinių krūmų. Tai – tikras įrodymas, kad kantrybė atsiperka, o rožės sodinimas iš puokštės gali tapti vienu gražiausių sodo eksperimentų.
Iš vazoninės gėlės – į sodo pasididžiavimą
Gražiausi dalykai gimsta visai netikėtai – net iš paprastos puokštės, kuri jau atrodė pasmerkta džiūti. Šiek tiek kantrybės, šilumos ir dėmesio – ir rožė ima kurti naują gyvenimą sode.
Toks rožės sodinimas iš puokštės ne tik suteikia džiaugsmo, bet ir palieka mažą stebuklo jausmą – kai matai, kaip vazoje buvęs žiedas vėl pražysta gyvai. Tai priminimas, kad gamta moka atsidėkoti tiems, kurie jai duoda antrą šansą.