Katės ir šunys daugelio galvose vis dar laikomi amžinais priešais. Vieni įsivaizduoja lojantį šunį ir sprunkančią katę, kiti mato ramiai kartu miegančius augintinius ant sofos.
Realybė daug įdomesnė. Gyvūnų elgesio specialistai pabrėžia, kad katės ir šunys tarpusavyje nesutaria ar puikiai sutaria ne dėl rūšies, o dėl instinktų, patirties ir charakterio.
Iš kur atsirado katės ir šunys kaip priešų įvaizdis
Populiarioji kultūra stipriai prisidėjo prie mito formavimo. Filmuose, animacijoje ir net posakiuose katės ir šunys vaizduojami kaip nuolatiniai varžovai, kurių santykiai paremti konfliktu.
Tokie vaizdiniai ilgainiui tapo norma. Žmogui lengva patikėti tuo, ką nuolat mato ekranuose, net jei realiame gyvenime pavyzdžių esama įvairių.
Vis dėlto stereotipas kilo ne iš niekur. Šunys buvo veisiami medžioklei ir teritorijos saugojimui, o katės išliko atsargesnės ir labiau linkusios vengti pavojaus.
Šunų instinktai lemia pirmą reakciją
Dalis šunų reaguoja į greitai judančius gyvūnus instinktyviai. Bėganti katė gali sužadinti persekiojimo impulsą, kuris neturi nieko bendra su pykčiu ar neapykanta.
Toks elgesys dažnai pastebimas ir su kitais gyvūnais. Voverės, triušiai ar net paukščiai sukelia tą pačią reakciją. Katė šiuo atveju tampa tik judančiu objektu, o ne asmeniniu priešu.
Tinkama dresūra ir ankstyvas bendravimas leidžia šunims išmokti ramiai reaguoti į kaimynystėje gyvenančią katę.
Kačių atsargumas dažnai suprantamas klaidingai
Katės elgiasi kitaip nei šunys. Jos labiau stebi aplinką, vengia rizikos ir rečiau imasi atviros konfrontacijos. Nežinomas šuo katei atrodo kaip galimas pavojus, todėl natūrali reakcija yra pasitraukimas.
Bėgimas neretai sustiprina šuns instinktą vytis, taip sukuriamas įspūdis, kad konfliktas neišvengiamas. Iš tiesų katė taip pat gali vengti nepažįstamų žmonių ar triukšmingos aplinkos.
Dėl to susidaro situacija, kurioje abi pusės reaguoja pagal prigimtį, o ne iš blogos valios.
Ankstyva patirtis keičia viską
Didelę reikšmę turi gyvūnų patirtis jaunystėje. Katės ir šunys, augę kartu nuo mažens, dažnai vienas kitą priima kaip šeimos dalį.
Šuo, įpratęs prie katės buvimo namuose, nebesieja jos su grobiu. Katė, pripratusi prie šuns kvapo ir judesių, nejaučia nuolatinės grėsmės.
Būtent dėl to galima pamatyti visiškai skirtingus vaizdus skirtinguose namuose. Vienur katės ir šunys miega susiglaudę, kitur gyvena atskiruose kambariuose.
Charakteris svarbesnis už rūšį
Ne visi gyvūnai vienodi. Katės ir šunys, kaip ir žmonės, turi individualų temperamentą. Vienas šuo būna ramus ir kantrus, kitas impulsyvus ir triukšmingas.
Tas pats galioja katėms. Vienos smalsios ir drąsios, kitos labiau uždaros. Tam tikrais atvejais net ideali aplinka nepadeda sukurti draugystės, nes gyvūnų charakteriai tiesiog nesutampa.
Tai nereiškia, kad santykiai pasmerkti. Dažnai pakanka aiškių ribų ir saugios erdvės abiem pusėms.
Kada katės ir šunys sutaria geriausiai
Gyvūnų elgesio specialistai išskiria kelias sąlygas, kurios padeda sukurti ramią bendrą buitį.
- Ankstyvas supažindinimas
- Galimybė katei pasitraukti į aukštesnes vietas
- Ramus šeimininko elgesys be įtampos
- Aiškus šuns elgesio kontrolės pagrindas
Tokios sąlygos leidžia abiem gyvūnams jaustis saugiai ir sumažina konfliktų tikimybę.
Kodėl konfliktai labiau pastebimi nei draugystė
Ramybė retai patraukia dėmesį. Kai katė ir šuo gyvena taikiai, tai atrodo natūralu ir neįsimintina. Konfliktai, bėgimas ar lojimas iš karto patenka į akiratį.
Dėl to susidaro įspūdis, kad nesutarimai vyrauja dažniau nei iš tikrųjų. Tylūs, stabilūs santykiai lieka nepastebėti.
Išvada
Katės ir šunys nėra nei įgimti priešai, nei automatiški draugai. Jų santykiai formuojasi iš instinktų, patirties ir charakterio. Su tinkama aplinka ir kantrybe katės ir šunys gali sugyventi ramiai, o kartais net tapti artimais kompanionais.