Lietuvoje gamtoje galima sutikti daugybę augalų, kurie atrodo visai nekaltai, bet slepia didelę galią. Vienas tokių – čemeryčia.
Šis augalas dar vadinamas velnio šaknimi ar nuodų žole. Jis ne kartą buvo įtrauktas į nuodingiausių Lietuvos augalų sąrašus, bet senovėje buvo vartojamas net gydymui.
Nors čemeryčios sultys ar šaknys gali būti pavojingos gyvybei, liaudies medicina ilgus amžius rėmėsi šio augalo stipriomis savybėmis.
Jis buvo naudojamas reumato, skausmo, parazitų ar net odos ligų atvejais – labai atsargiai, mažomis dozėmis, dažnai išoriškai.
Šiandien šis augalas beveik užmirštas, tačiau botanikai ir žolininkai vis dar mini jo išskirtines savybes. Kadaise – tai buvo žolė, kurią naudodavo tik patys patyrę gydytojai.
Kodėl čemeryčia tokia pavojinga – ką svarbu žinoti?
Čemeryčia priklauso vienai toksiškiausių augalų rūšių Lietuvoje. Pavojingiausia dalis – šaknis, kurioje susikaupia stiprūs alkaloidai, tokie kaip veratrinas ir protoveratrinas.
Būtent šios medžiagos sukelia stiprų organizmo apsinuodijimą, veikdamos širdies, nervų ir virškinimo sistemas.
Net nedidelis čemeryčios kiekis, patekęs į vidų, gali sukelti pykinimą, stiprų vėmimą, širdies ritmo sutrikimus, traukulius ar kvėpavimo slopinimą.
Dėl šios priežasties ji jau seniai pašalinta iš oficialios medicinos, o augalas laikomas itin pavojingu tiek žmonėms, tiek gyvūnams.
Tačiau būtent ši stipri biologinė veikla kadaise buvo vertinama liaudies gydyme. Čemeryčia buvo naudojama tik išoriškai – trinant į odą nuo reumato, skausmų, netgi utėlių ar niežų gydymui.
Ji greitai sušildydavo, skatindavo kraujotaką, bet kartu ir kėlė rimtą pavojų – menkiausias perdozavimas galėjo baigtis mirtinai.
Kaip čemeryčia buvo naudojama liaudies medicinoje
Nepaisant savo pavojingumo, čemeryčia buvo viena iš tų augalų, kuriuos senoliai išmoko naudoti labai tiksliai ir atsargiai.
Niekada nevartota viduje – tik išoriškai, mažomis dozėmis, dažniausiai trynimams ar plovimams.
Nuo reumato ir raumenų skausmo
Vienas dažniausių būdų – trinti skaudamas vietas čemeryčios šaknies nuoviru. Buvo tikima, kad tai:
- Greitai sušildo raumenis;
- Gerina kraujotaką;
- Mažina uždegimą ir skausmą.
Toks įtrynimas ypač padėdavo nuo sąnarių reumato ar ilgai trunkančio raumenų maudimo. Tačiau per ilgas poveikis galėdavo sukelti odos nudegimus ar net apsinuodijimą per odą.
Nuo parazitų ir odos ligų
Čemeryčios nuoviru taip pat:
- Naikindavo utėles ir blusas;
- Buvo naudojamas nuo niežų;
- Padėdavo esant niežėjimui ar odos bėrimams.
Tokiais atvejais nuoviru būdavo išplaunama galvos ar kūno oda, po to viskas gerai nuplaunama vandeniu.
Šis būdas veikė stipriai, bet netinkamai naudojant galėjo sukelti intoksikaciją ar odos pažeidimus.
Tik patyrusių žolininkų rankose
Šis augalas buvo naudojamas tik tuomet, kai nepadėdavo niekas kitas. Jį gerbė ir bijojo – perdozavimo pasekmės būdavo rimtos.
Dažniausiai čemeryčia naudodavosi vyresni, patyrę žolininkai ar gydytojai, kurie žinojo tikslų kiekį ir poveikį.
Kur auga čemeryčia ir kaip ją atpažinti
Čemeryčia dažniausiai auga drėgnose vietose – pievose, upių pakrantėse, šlaituose ar net retuose miškuose.
Lietuvoje ją galima rasti ne taip jau dažnai, tačiau kai kur ji įsitvirtinusi gana tvirtai, ypač senesnėse, mažai dirbamose žemėse.
Augalas išsiskiria tankiais, giliai karpytais, ryškiai žaliais lapais. Jie primena kai kurių kitų žolinių augalų lapiją, todėl čemeryčią nesunku supainioti, ypač su švelnesniais, nekenksmingais augalais.
Tai – viena iš priežasčių, kodėl ji kelia grėsmę ir netyčia ją palietusiems ar pritaikiusiems nepatyrusiems žmonėms.
Žydėdama čemeryčia išskleidžia žalsvus ar gelsvus žiedus, dažnai nekrentančius į akis. Tačiau tikras pavojus slypi ne žieduose – o šaknyse.
Šaknys būna storos, rusvos, stipriai kvepiančios, ir būtent ten kaupiasi daugiausiai toksinų.
Gamtoje šį augalą svarbu stebėti atsargiai. Ne tik dėl pavojingų medžiagų, bet ir dėl to, kad kai kurie žmonės čemeryčią bando naudoti patys, neturėdami pakankamai žinių.
Tokie bandymai gali baigtis apsinuodijimu ar sunkesnėmis pasekmėmis.
Išvada: augalas tarp ribos – tarp vaisto ir nuodo
Čemeryčia – tai augalas, kuris primena, kad gamtos galia gali būti dvipusė. Nors senovėje ji buvo naudojama gydymui, šis augalas reikalauja ne tik žinių, bet ir pagarbos.
Nuo reumato iki parazitų – liaudies medicina žinojo, kaip išnaudoti jo stiprybes, bet šiandien čemeryčia dažniau saugoma kaip retas, pavojingas ir beveik pamirštas augalas.
Šiuolaikiniam žmogui svarbiausia – ne eksperimentuoti su tokiais augalais pačiam, o suprasti jų istoriją. Čemeryčia tebėra augalas, apie kurį verta kalbėti – ne tik dėl to, kad jis nuodingas, bet ir todėl, kad ilgus šimtmečius žmonės rado būdų jį naudoti gydymui.
