Daržininkai vis dažniau kelia klausimą, kodėl daržovėms reikia trąšų, jei seniau viskas augo natūraliai – be papildų, be chemijos, be sudėtingų mišinių.
Močiutės lysvės būdavo pilnos pomidorų, agurkų, morkų, ir visa tai – be jokių mineralinių trąšų.
Tačiau dirvožemis prieš kelis dešimtmečius buvo visai kitoks. Žemė ilsėdavosi, keisdavosi kultūros, nuolat buvo papildoma natūraliomis medžiagomis – mėšlu, kompostu, pelenais.
O ir pačių daržovių poreikiai nebuvo taip dirbtinai didinami kaip dabar.
Šiandieninėje žemėje situacija kardinaliai pasikeitusi. Dažnai sodiname tuose pačiuose plotuose metai iš metų, beveik be pertraukų.
Dirvožemis alina save, o mes tikimės to paties rezultato – todėl ieškome išeities trąšose.
Žemė seniau maitino pati, dabar – reikia padėti
Viena svarbiausių priežasčių, kodėl daržovėms reikia trąšų šiandien, yra išsekusi dirva. Seniau žemė ilsėdavosi: laukai pūsdavo, daržai nebūdavo užsėti nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.
Tai reiškė, kad gruntas galėjo savaime atsistatyti, kaupti humusą, natūraliai atsinaujinti.
Be to, seniau kaimo kiemuose būdavo gyvulių – mėšlas buvo kasdienybė. Pelenai iš krosnies, kompostas iš maisto atliekų – viskas sugrįždavo į žemę.
Net ir tie, kas trąšų nenaudojo sąmoningai, vis tiek netiesiogiai tręšė, nes taip veikė natūrali ūkio sistema.
Dabar žemės apkrova daug didesnė. Net mėgėjiškuose daržuose stengiamasi kuo greičiau gauti kuo daugiau derliaus. O tai reiškia – augalai turi imti daugiau maisto medžiagų, nei dirva gali jiems natūraliai pasiūlyti.
Todėl šiandien dažnas daržininkas pasitelkia trąšas – ne dėl to, kad „tingi“, o todėl, kad kitaip nebeužtenka.
Net ekologiški ūkiai naudoja natūralius papildus, nes šiuolaikinė žemė be pagalbos nepajėgia duoti to, ką duodavo prieš 50 metų.
Dabartiniai daržai reikalauja daugiau nei anksčiau
Šiandien daržovių auginimas tapo tarsi nuolatinė kova – ne tik su kenkėjais ar sausromis, bet ir su pačia dirva.
Augalai greitai išsekina gruntą, o pakaitos medžiagoms tiesiog nespėja susikaupti. Net ir natūraliai prižiūrimi daržai nebegali pasikliauti vien „tuo, kas buvo“.
To priežastis – ne tik intensyvesnis auginimas, bet ir pasikeitusi daržovių genetika. Šiuolaikinės veislės sukurtos taip, kad duotų daugiau derliaus, bet jos ir reikalauja daugiau „maisto“.
Kuo skiriasi dabartinis daržas nuo senojo:
- Derliaus lūkestis – dabar norime daug ir greitai, seniau – mažiau, bet ilgiau.
- Veislių ypatybės – šiuolaikinės veislės jautresnės ir reiklesnės.
- Dirvos rotacija – anksčiau žemė ilsėdavosi, dabar – sodinama be pertraukų.
- Trūksta gyvulių ūkių – kartu dingo ir nuolatinis mėšlas, kompostas.
- Maisto atliekų mažėjimas – seniau viskas grįždavo į žemę, dabar – į konteinerį.
- Klimato permainos – dirva greičiau išsausėja ir sunkiau atsigauna.
- Kenkėjų gausa – sparčiai plintantys kenkėjai išsekina augalus.
- Noras išnaudoti kiekvieną centimetrą – tankus sodinimas alina žemę dar greičiau.
Natūrali ūkio ekosistema išnyko kartu su senąja gyvenimo tvarka. Dabar reikia atkurti pusiausvyrą – trąšos tampa pagalba, o ne tinginystės ženklu.
Svarbiausia – ne kiek jų dedama, o kokios pasirenkamos ir kaip jos taikomos.
Trąšos nebūtinos, kai žemė gyva
Kai kurie daržininkai ir šiandien sugeba išauginti puikų derlių visiškai be pirktinių trąšų. Paslaptis – gyva, maitinta žemė. Ne užmiršta, ne išeikvota, bet prižiūrėta metų metus natūraliais būdais.
Tokioje dirvoje gyvena milijonai mikroorganizmų, kurie padeda skaidyti organines medžiagas ir perduoti maistines medžiagas augalams. Jei žemė maitinama kompostu, mulčiu, laikoma švari nuo chemijos – ji „veikia“ pati.
Būtent šią gyvą sistemą turėjo mūsų seneliai. Jie neišbarstydavo kiekvieno augalo atskirai, bet sukurdavo visą daržo ekosistemą, kurioje niekas nebūdavo perdirbta ar sterilizuota.
Tačiau kai žemė nualinama, kai mikrogamta žūsta nuo chemijos ir perteklinio kasimo – augalas lieka vienas. Ir tada jau reikia padėti jam „dirbtinai“.
Mažiau poilsio – daugiau bėdų
Seniau dirvožemis ilsėdavosi. Po bulvių – dobilai, po kopūstų – pupos. Kiekvienas augalas padėdavo atstatyti tai, ką kitas išeikvojo.
Šiandien sėjomaina tapo retenybe. Dažnas sodina tuos pačius augalus tose pačiose vietose, nes taip paprasčiau. Bet žemė, kaip ir žmogus, išsenka, jei nuolat duoda, bet nieko negauna atgal.
Be poilsio, be pertraukų, be natūralios rotacijos – dirva tampa tik substratu. Ir tada pradeda reikėti „papildų“ tam, kas anksčiau augo savaime.
Šiuolaikiniai derliai dažnai atneša ne daugiau, o mažiau – nes kokybės kaina tampa priklausomybė nuo trąšų.
Išvada: grįžti prie šaknų verta
Atsakymas, kodėl šiandien daržovėms vis dažniau reikia trąšų, slypi ne gamtoje, o mūsų pačių įpročiuose. Intensyvus žemės išnaudojimas, retas poilsio laikotarpis, trūkstama sėjomaina – visa tai alina dirvožemį.
Tačiau išeitis – ne visada chemija. Daug ką galima pasiekti grįžtant prie paprastų, senų praktikų: komposto, pelenų, mėšlo. Skatinant žemę ilsėtis, augalus keisti, o ne forsuoti.
Nors grįžti prie senoviškos daržininkystės reikalauja daugiau kantrybės, ji dažnai atneša daugiau – ne tik derliaus, bet ir pasitenkinimo.
