Kartais užtenka kelių paprastų pokyčių, kad alavijas pradėtų leisti tiek atžalų, jog atrodytų, lyg turėtum visą mini plantaciją. Kai augalas gauna tinkamas sąlygas, alavijo dauginimas tampa visiškai natūraliu procesu, o nauji augaliukai ima dygti vienas po kito.
Alavijas mėgsta šviesą, lengvą dirvą ir sausą aplinką, todėl sudarius jam tokias sąlygas, jis pradeda augti greičiau ir aktyviau formuoja naujas atžalas. Tai vienas paprasčiausių būdų turėti daug sveikų augalų be jokio papildomo vargo.
Šviesa turi didelę įtaką atžalų augimui
Alavijas geriausiai dauginasi tada, kai gauna daug ryškios, bet ne tiesioginės saulės. Toks apšvietimas suteikia augalui energijos, o tai pagreitina naujų atžalų formavimąsi. Ant palangės, kur šviesa krinta švelniai ir tolygiai, alavijas jaučiasi stipriausiai.
Kai šviesos mažai, augalas visą energiją skiria išlikimui, todėl atžalų beveik nesulaukiama. Perkėlus į šviesesnę vietą, atžalų atsiranda daug greičiau, o visas augalas tampa tvirtesnis ir vešlesnis.
Lengva dirva pagreitina atžalų formavimąsi
Alavijas geriausiai dauginasi tada, kai jo šaknys gauna daug oro ir neužsistovi drėgmė. Lengva, biri dirva leidžia vandeniui greitai nubėgti, o šaknys lieka sausos ir gyvybingos. Tokiomis sąlygomis augalas sparčiau leidžia naujas atžalas.
Augalui patinka mišinys iš kaktusams skirtos žemės, smėlio ar perlito ir nedidelio kiekio organinės medžiagos. Toks pagrindas primena natūralią jo aplinką, todėl alavijo dauginimas tampa paprastesnis. Šaknys vystosi greičiau, o nauji daigai atsiranda žymiai dažniau.
Kai žemė pakankamai biri, augalas nesuformuoja perteklinės drėgmės sankaupų, todėl nepatiria šaknų puvimo. Tai viena iš svarbiausių sąlygų, nuo kurios priklauso, kaip greitai pamatysite naujus mažus augaliukus aplink pagrindinį alaviją.
Tinkamas laistymas skatina aktyvesnį atžalų dygimą
Alavijui reikia vandens, bet tik tada, kai žemė visiškai išdžiūsta. Toks ritmas leidžia šaknims stiprėti, nes jos ieško drėgmės gilesniuose sluoksniuose. Būtent šiuo metu augalas pradeda formuoti naujus daigus, todėl alavijo dauginimas tampa greitesnis.
Kai laistoma per dažnai, šaknys pradeda silpnėti ir augalas skiria visą energiją išlikimui. Saikingas laistymas daro priešingą efektą, augalas jaučiasi tvirtas ir saugus, todėl drąsiai leidžia naujus augaliukus. Tai paprastas įprotis, kuris labai keičia visą augimo tempą.
Gerai veikia ir gilesnis, bet retesnis laistymas. Vanduo pasiekia visą šaknų sistemą, o dirva spėja išdžiūti taip, kaip patinka alavijui. Tokios sąlygos leidžia šaknims plėstis, o kartu atsiranda ir daugiau atžalų.
Teisingas vazono dydis leidžia augalui išleisti daugiau atžalų
Alavijas greičiau leidžia atžalas tada, kai jo šaknims pakanka vietos plėstis. Per ankštas vazonas riboja augalo augimą ir stabdo atžalų formavimąsi, nes visos jėgos nukreipiamos tik į išlikimą. Kai šaknys turi erdvės, augalas jaučiasi stabiliai ir leidžia naujus daigus be papildomo spaudimo.
Gerai veikia šiek tiek platesnis molinis vazonas. Toks indas natūraliai išgarina drėgmę, todėl žemė neišlaiko perteklinio vandens. Šaknys kvėpuoja, o augalas greičiau aktyvina naujų atžalų formavimąsi. Tai paprastas pakeitimas, kuris padeda pasiekti geresnį rezultatą.
Kai alavijas persodinamas į purią žemę ir gauna šiek tiek daugiau vietos, pirmieji jauni augaliukai pasirodo gana greitai. Toks būdas tinka ir stipriam motininiam augalui atgaivinti, nes šaknys gauna naują impulsą augti.
Skatina alaviją daugintis greičiau
Alavijas dažnai išleidžia daugiau atžalų tada, kai jaučia nedidelį sausros ar vietos trūkumą. Tai natūrali augalo reakcija, kai jis bando išsaugoti save ir sukuria naujus daigus šalia pagrindinio kamieno. Tokia situacija neturi būti ekstremali, užtenka truputį ilgesnio sausesnio periodo.
Kai alavijas gauna daug šviesos ir turinį sausą dirvą, jis pradeda stiprinti šaknų sistemą. Šaknys ieško drėgmės, plečiasi į šalis ir tuo metu atsiranda naujų augaliukų. Tai paprastas procesas, kurį galima pastebėti net kelias savaites po sąlygų pakeitimo.
Svarbu neperžengti ribos. Augalas turi jaustis gyvybingas, todėl šviesi vieta ir geras oro judėjimas padeda palaikyti tinkamą balansą. Toks derinys skatina atžalas, bet nekelia grėsmės pačiam augalui.
Atžalų atskyrimas leidžia motininiam augalui vėl aktyviai augti
Kai atžalos jau pakankamai užaugusios ir turi savo mažą šaknį, jas galima atskirti. Toks veiksmas atlaisvina vietos motininiam alavijui, todėl jis vėl pradeda augti energingiau ir formuoti naujus daigus. Alavijo dauginimas tokiu būdu tampa nuoseklus procesas, kuris kartojasi natūraliai.
Atskyrus atžalas, motininį augalą verta įsodinti į šviežią purią žemę. Šaknys gauna daugiau oro, o pats augalas pajunta tvirtą pagrindą. Dažnai po persodinimo per kelias savaites atsiranda pirmieji nauji daigai, nes šaknys gauna naują impulsą.
Pačias atžalas geriausia sodinti į mažesnius vazonėlius su tokia pačia lengva žeme. Jos greitai prigyja ir sustiprėja, nes yra genetiškai identiškos motininiam augalui. Po truputį jos išaugina savo šaknų sistemą ir tampa savarankiškais augalais.
Išvada
Alavijas išleidžia daug atžalų tada, kai jaučiasi stabiliai, gauna daug šviesos ir turi lengvą, greitai džiūstančią žemę. Tokios sąlygos leidžia šaknims laisvai plėstis, o pats augalas aktyviai formuoja naujus daigus. Nedidelis sausros periodas ar šiek tiek ankštesnė vieta taip pat gali paskatinti dauginimąsi, nes alavijas reaguoja greitai ir natūraliai.
Atskyrus atžalas ir atnaujinus žemę, motininis augalas vėl gauna impulsą augti. Šis ciklas kartojasi nuolat, todėl vienas augalas ilgainiui gali virsti ištisa kolekcija. Toks alavijo dauginimas tampa ne tik paprastas, bet ir maloniai rezultatyvus.