Gyventi šalia žmogaus, kuris kovoja su priklausomybe nuo alkoholio, yra vienas sunkiausių išbandymų šeimai. Kasdienybė tampa kupina nerimo, nusivylimo ir kartais net beviltiškumo jausmo. Atrodo, kad išbandyta viskas – pokalbiai, prašymai, grasinimai, įvairios gydymo priemonės, tačiau rezultato nėra.
Tokiose situacijose artimieji dažnai jaučiasi palikti vieni – tarsi visos pastangos subyra į nieką, o viltys, kad žmogus pasikeis, nyksta. Tai gali kelti ne tik nusivylimą, bet ir gilų skausmą, nes alkoholis po truputį griauna santykius, pasitikėjimą ir šeimos darną.
Tačiau net ir tada, kai atrodo, jog niekas nepadeda, svarbu suprasti vieną dalyką: išeitis visada yra. Kartais reikia pakeisti požiūrį, paieškoti kitokių kelių ar net sustoti ir pirmiausia pasirūpinti savimi. Tik stiprūs artimieji gali suteikti paramą žmogui, kuris yra priklausomybės spąstuose.
Kodėl priverstiniai bandymai neveikia
Vienas didžiausių nusivylimų šeimoje kyla tada, kai atrodo, kad įkalbinėjimai, maldavimai ar net griežti draudimai nieko neduoda. Ir iš tiesų – prievarta ar spaudimas retai padeda. Priklausomybė nėra tik valios klausimas, tai – sudėtinga liga, apimanti kūną ir psichiką.
Kai žmogus pats nenori keistis, jokios išorinės priemonės neveiks ilgalaikėje perspektyvoje. Laikinas susilaikymas ar bandymas „įrodyti“, kad gali mesti, dažnai baigiasi dar didesniu nusivylimu ir grįžimu prie senų įpročių.
Artimiesiems tai tampa dideliu iššūkiu – kyla jausmas, kad jų pastangos yra bevertės. Tačiau svarbu suvokti, kad šis procesas yra sudėtingas ir tam tikra prasme kontrolė slysta iš šeimos rankų. Vienintelis tikras pokytis prasideda tuomet, kai pats žmogus pripažįsta problemą ir nori ją spręsti.
Ką šeima gali daryti, kai atrodo, kad niekas neveikia
Nors alkoholizmo problema dažnai atrodo beviltiška, artimieji nėra visiškai bejėgiai. Yra keli svarbūs dalykai, kurie gali padėti ne tik žmogui, bet ir pačiai šeimai išlikti stipriai.
- Kreiptis į specialistus: psichologus, priklausomybių centrus, gydytojus.
- Dalyvauti savipagalbos grupėse artimiesiems, pavyzdžiui, Al-Anon.
- Išmokti nustatyti ribas ir saugotis emocinio išsekimo.
- Kalbėtis atvirai, bet be kaltinimų ar priekaištų.
- Rūpintis savo pačių emocine sveikata.
Šie žingsniai nereiškia, kad žmogus automatiškai nustos gerti. Tačiau jie padeda sukurti aplinką, kurioje pagalba bus įmanoma tada, kai jis pats tam bus pasiruošęs.
Labai svarbu suprasti, kad šeimos nariai negali „išgelbėti“ priklausomojo vietoje jo paties. Jie gali tik parodyti kelią, suteikti palaikymą ir laukti momento, kai jis bus pasiruošęs priimti pagalbą.
Šeimos stiprybė yra raktas į pokyčius
Kai šeimoje atsiranda alkoholizmo problema, dažniausiai ji paliečia ne tik vieną žmogų, bet visus artimuosius. Tada svarbiausia tampa ne bandymas priversti priklausomąjį pasikeisti, o pasirūpinti savimi ir kitais šeimos nariais. Tik būdami stiprūs jūs galėsite padėti ir tam, kuris serga.
Labai dažnai šeimos nariai prisiima kaltę arba jaučiasi atsakingi už visą situaciją. Tai vargina, kelia neviltį ir galiausiai palieka be jėgų. Tačiau tiesa tokia – žmogus pats turi pasirinkti gydytis, o šeimos užduotis yra išlaikyti meilę, bet ne prarasti savo gyvenimo.
Didelę reikšmę turi bendravimas be kaltinimų. Kartais užtenka paprasto „aš esu šalia, kai tu būsi pasiruošęs“ ir tai sukuria saugumo jausmą. Šeimos palaikymas dažnai būna tylus, kantrus, tačiau būtent jis suteikia žmogui galimybę vieną dieną pasakyti „gana“.
Kur kreiptis pagalbos, kai jėgų jau nebelieka
Kai atrodo, kad viskas išbandyta ir niekas neveikia, verta prisiminti – jūs nesate vieni. Alkoholizmas yra liga, ir kaip kiekvienai ligai, jam reikalinga profesionali pagalba. Lietuvoje yra institucijų, kurios dirba būtent su priklausomybėmis, o jų pagalba gali tapti pirmu tikru žingsniu į blaivesnį gyvenimą.
Vienas svarbiausių centrų – Respublikinis priklausomybės ligų centras (RPLC). Čia teikiamos tiek detoksikacijos, tiek ilgalaikės reabilitacijos paslaugos, taip pat vykdomos individualios ir grupinės terapijos.
Didelę reikšmę turi ir Anoniminių alkoholikų bendruomenė, kurioje galima sutikti žmonių, jau perėjusių tą pačią kovą. Jų istorijos ir palaikymas dažnai tampa tuo paskatinimu, kurio labiausiai reikia.
Taip pat verta pasitarti su šeimos gydytoju arba kreiptis į Psichikos sveikatos centrus, kurie veikia daugelyje savivaldybių. Čia galima gauti tiek psichologo konsultacijų, tiek medicininės pagalbos, jei to reikia.Net jei atrodo, kad žmogus nebenori pagalbos, pati jos galimybė visada išlieka. Kartais vienas pokalbis, tinkamas laikas ar paprasta ranka ant peties tampa tuo postūmiu, kuris išgelbsti gyvybę.