Pamatę pelėsį ant duonos, dažnas dvejoja – gal užtenka nupjauti pažeistą vietą? Atrodo, gaila išmesti visą kepalą dėl mažo taško, ypač jei duona dar minkšta ir kvapni.
Tačiau net jei pelėsis matomas tik paviršiuje, jo šaknys gali būti pasklidusios visoje riekėje. Kai kurie pelėsių tipai gamina toksinus, kurie kenkia sveikatai. Tad ką daryti – išmesti, ar dar galima kažką iš jos naudingo gauti? Atskleidžiame, kas tikrai svarbu žinoti.
Kodėl supelijusi duona kelia pavojų?
Pelėsis – tai ne tik paviršiuje matomas taškas. Nors gali atrodyti, kad užtenka nupjauti pažeistą vietą, pelėsių šaknys dažnai būna įsiskverbusios giliau. Net jei jų nematote, jos vis tiek gali būti pavojingos.
Kai kurie pelėsiai išskiria mikotoksinus – nuodingas medžiagas, kurios gali paveikti virškinimą, kepenis ar net prisidėti prie lėtinių ligų. Rizika didesnė vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ar turintiems silpnesnį imunitetą.
Nors kartais norisi „neišmesti be reikalo“, kai kalbama apie supelijusį maistą – ypač duoną – saugumas svarbiau. Ir ne, tai ne per daug atsargus požiūris, o realus pavojus sveikatai.
Ką daryti su supelijusia duona – ar tikrai viską mesti?
Kai ant duonos atsiranda pelėsis, dažniausiai ji jau nebėra saugi vartoti. Minkšti produktai greitai sugeria pelėsių sporų tinklą, kuris gali išplisti net į tuos gabalus, kur pelėsio nematyti.
Bet ar tai reiškia, kad supelijusi duona tik keliauja į šiukšlių dėžę? Ne visada. Nors valgyti jos negalima, kai kuriais atvejais galite ją pritaikyti kitur.
Galimi saugūs panaudojimo būdai:
- Kompostas: jei kompostuojate, nedidelis kiekis supelijusios duonos gali būti naudingas, tačiau venkite naudoti dideliais kiekiais.
- Sodo jaukas šliužams: padėkite gabalėlius atokiau nuo lysvių – šliužai susirinks prie duonos, o ryte juos galėsite lengvai surinkti.
- Naminiams gyvūnams – ne: net jei gyvūnai atrodo viskuo susidomėję, pelėsis gali būti toks pat pavojingas ir jiems.
- Paukščiams – tik jei nepelėsinė: jei duona dar nepažeista, džiovinta duona gali būti naudojama lesykloms, bet supelijusi – niekada.
Net jei yra keli būdai išvengti tiesioginio išmetimo, pagrindinė taisyklė išlieka – jei kyla abejonių dėl saugumo, geriau nerizikuoti. Pelėsiai – ne ta vieta, kur galima pasikliauti vien intuicija.
Ar galima atpažinti pavojingą pelėsį vien iš vaizdo?
Pelėsio išvaizda dažnai klaidina. Baltas ar žalsvas pūkelis atrodo mažiau pavojingas nei tamsus ar juodas, tačiau iš tiesų – rizika nepriklauso nuo spalvos.
Skirtingos pelėsių rūšys gali išskirti mikotoksinus net tada, kai jų nematyti plika akimi. Šios nuodingos medžiagos neturi skonio ar kvapo, bet gali paveikti sveikatą, jei jų pateks į organizmą.
Duona yra porėta, todėl net ir maža dėmelė gali reikšti, kad pelėsis išplitęs giliau. Jo „šaknys“ lengvai skverbiasi į vidų, ypač jei duona drėgna arba laikyta sandarioje pakuotėje.
Todėl bandymai tiesiog nupjauti supelijusį kampelį – ne išeitis. Net jei likusi duonos dalis atrodo švari, ji gali būti užteršta mikroskopiniais likučiais. Ir būtent dėl to rizika išlieka.
Kuo gali baigtis pelėsių vartojimas – net jei jų beveik nesimato?
Pelėsių pavojus dažnai nuvertinamas, nes ne kiekvienas pelėsio tipas sukelia greitą reakciją. Tačiau ilgainiui net nedideli kiekiai mikotoksinų gali paveikti kepenų veiklą, sutrikdyti virškinimą ar net prisidėti prie lėtinių ligų vystymosi. Ypač rizikuoja tie, kurių imunitetas susilpnėjęs – vaikai, senjorai, sergantys lėtinėmis ligomis.
Svarbu suprasti, kad pelėsis – tai ne tik „maisto gedimo“ ženklas. Tai gyvas organizmas, kuris, daugindamasis, išskiria chemines medžiagas. Net jei suvalgote tik mažą dalelę užkrėsto produkto, pasekmės gali pasireikšti po kurio laiko: atsirasti galvos skausmai, pykinimas ar net alerginės reakcijos. Todėl geriausia strategija – jokio kompromiso su pelėsiu, ypač kai kalba eina apie duoną.
Kada geriau nesigilinti – o tiesiog išmesti
Jei svarstote, ką daryti su supelijusia duona, atsakymas paprastas – geriausia jos atsisakyti. Net jei pelėsis matomas tik paviršiuje, tikimybė, kad jis jau pasklidęs visame kepale, yra labai didelė. Duonos struktūra leidžia sporoms lengvai skverbtis gilyn, todėl saugumas – tik iliuzinis.
Valgant net nedidelį kiekį užkrėstos duonos galima pakenkti sveikatai – nuo trumpalaikių skrandžio negalavimų iki ilgalaikių kepenų pažeidimų. Tad jei kyla abejonių, ką daryti su supelijusia duona, verčiau nerizikuokite – tai viena iš tų situacijų, kur sveikata tikrai svarbesnė už atliekų kiekį.
