Mėšlo trąša jau šimtmečius yra viena patikimiausių priemonių dirvožemiui praturtinti. Nors šiandien apstu įvairių sintetinių alternatyvų, tik patyrę ūkininkai žino, kad niekas taip nepamaitina žemės kaip natūralios kilmės trąšos.
Jei nori gero derliaus – dirva turi būti gyva. O mėšlo trąša ne tik maitina, bet ir atkuria mikroorganizmų pusiausvyrą dirvožemyje, pagerina jo struktūrą ir ilgainiui padeda išlaikyti drėgmę.
Tiesa, su mėšlu reikia elgtis atsakingai. Neužtenka tiesiog išberti ir tikėtis stebuklo – svarbu žinoti, kada, kur ir kokį mėšlą naudoti. Būtent čia ir atsiskleidžia patyrusių ūkininkų žinios, perduodamos iš kartos į kartą.
Ne visi mėšlai vienodi – ką renkasi patyrę daržininkai
Ne kiekvienas mėšlas duos naudos. Patyrę daržininkai žino, kad svarbu ne tik trąšos kiekis, bet ir jos rūšis.
Skirtingų gyvulių mėšlas veikia kitaip – vienas tinka daržovėms, kitas – vaismedžiams ar dekoratyviniams augalams.
Karvių mėšlas – tai klasika, kurią renkasi dauguma. Jis pakankamai švelnus, lėčiau pasisavinamas, todėl puikiai tinka tiek daržams, tiek sodo žemėms.
Labiausiai vertinamas perpuvęs, kompostuotas karvių mėšlas – jis ne tik maitina, bet ir nekenkia šaknims.
Arklių mėšlas – šiltesnis ir greičiau skaidomas, todėl dažnai naudojamas šiltnamiuose ar pavasarį ankstyvam dirvos šildymui.
Tačiau reikia atsargumo – jei nenaudojamas su saiku, gali nudeginti jautresnius augalus.
Paukščių mėšlas – labai koncentruotas ir stiprus. Jo reikia itin mažai, bet efektas greitas ir akivaizdus.
Dažniausiai naudojamas praskiestas, kaip skystos trąšos, o kai kurie ūkininkai jį sumaišo su kitomis organinėmis medžiagomis, kad sumažintų „smūginį“ poveikį.
Laikas ir būdas lemia, ar mėšlo trąša padės, ar pakenks
Net ir geriausia mėšlo trąša gali pakenkti, jei naudojama netinkamu metu ar neparuošta. Patyrę ūkininkai sako: trąšos neveikia per naktį – reikia suprasti, kada ir kaip jas įterpti.
Pavasarį mėšlas dažniausiai nenaudojamas šviežias – jis gali pakenkti jaunoms šaknims ir sulaikyti dygimą.
Rudenį mėšlo trąša dažniau naudojama žemės praturtinimui ateinančiam sezonui, ypač jei ji dar ne visiškai perpuvusi.
Svarbu ir tai, kaip jis naudojamas. Palikus paviršiuje, prarandama daug azoto – o tai reiškia, kad dalis vertės išgaruoja tiesiog į orą.
Patyrusių ūkininkų rekomenduojami mėšlo naudojimo principai:
- Kompostuok bent pusę metų. Perpuvęs mėšlas saugesnis, mažiau degina, o jo poveikis – tolygesnis.
- Naudok giliau. Geriausia mėšlą sumaišyti su viršutiniu dirvos sluoksniu – taip išvengiama maistinių medžiagų praradimo.
- Laikyk balansą. Nenaudok vien tik mėšlo – papildyk jį šiaudais, žole ar medžių lapais.
- Venk lietingo oro. Tręšimas prieš stiprų lietų – prarastos medžiagos ir pavojus užteršti gruntinius vandenis.
- Netręšk šalia daigų. Palik bent 10–15 cm atstumą, kad apsaugotum jautrias šaknis.
- Pasirink tinkamą sezoną. Rudenį – gausiam praturtinimui, pavasarį – tik perpuvusi trąša ir tik su saiku.
- Derink su dirvožemio analize. Kiekviena žemė – skirtinga, tad perteklinis tręšimas gali būti žalingas.
- Nepamiršk poilsio. Kai kurias lysves verta palikti be augalų, tik su mėšlu – tai duoda puikių rezultatų kitą sezoną.
Tinkamai naudota mėšlo trąša – ne tik didesnis derlius, bet ir sveikesnė, atsparesnė dirva. Nuo išmintingo tręšimo prasideda ir visas daržo „klestėjimas“.
Ne visi augalai džiaugiasi mėšlu – svarbu žinoti, kam jis tinka
Nors mėšlo trąša atrodo kaip universali priemonė, ne visos daržovės ją toleruoja vienodai. Kai kurie augalai klesti tręšiami natūraliomis trąšomis, kiti – reaguoja neigiamai ar net sunyksta.
Pomidorai, kopūstai, moliūgai, agurkai – tai klasikiniai pavyzdžiai augalų, kurie ypač gerai reaguoja į perpuvusio mėšlo trąšas.
Jie greitai įsišaknija, gausiai žydi ir duoda stambų, sultingą derlių. Tokie augalai tiesiog „valgo“ maistingą dirvą ir mėgsta, kai jos netrūksta.
Tačiau yra ir jautresnių. Pavyzdžiui, morkos, ridikėliai, svogūnai – jų nereikėtų tręšti tiesiogiai mėšlu. Per didelė azoto dozė gali deformuoti šaknis, skatinti puvimą ar net atbaidyti nuo augimo.
Tokiems augalams geriau naudoti jau anksčiau tręštą žemę arba trąšas, kurios jau susimaišiusios su kompostu ir subalansuotos.
Taip pat svarbu prisiminti, kad dirvožemio struktūra po tręšimo mėšlu keičiasi – todėl sodinimo ir sėjos laikas gali kisti.
Patyrę ūkininkai dažnai laikosi principo: jei abejoji – verčiau palauk. Geriau trąšą įterpti anksčiau ir duoti žemei „pailsėti“, nei skubėti ir pakenkti.
Kiekvienas mėšlas turi savo paskirtį – ne viskas tinka viskam
Skirtingų gyvulių mėšlas labai skiriasi savo sudėtimi, poveikiu dirvai ir augalų reakcija. Todėl svarbu žinoti, kuo jie skiriasi ir kada verta rinktis vieną ar kitą.
Ne visi mėšlo tipai tinka visoms daržovėms ar dirvoms – tai vienas pagrindinių patyrusių ūkininkų principų.
Karvių mėšlas
Tai viena dažniausiai naudojamų mėšlo trąšų Lietuvoje. Jis tankus, sunkus, lėtai ir tolygiai išskiria maistingąsias medžiagas.
Puikiai tinka molingiems dirvožemiams ir daugumai daržovių – ypač kopūstams, moliūgams, agurkams. Tačiau svarbu, kad būtų perpuvęs – šviežias gali „sudeginti“ šaknis.
Arklių mėšlas
Lengvesnės struktūros nei karvių, greičiau suyra ir suteikia šilumos – todėl mėgstamas šiltnamiuose ar lysvėse, kur reikia „pakelti“ temperatūrą.
Tinka agurkams, pomidorams, salotoms. Bet jei dirva jau ir taip sausa ar lengva – reikia naudoti atsargiai, nes ji gali dar labiau išsausėti.
Paukščių mėšlas (vištų, kalakutų)
Labai stiprus ir koncentruotas. Jo nededama tiesiai – būtina skiesti vandeniu arba kompostuoti. Naudingas azoto trąša, bet gali pertręšti ar net pakenkti augalams, jei naudojamas neatsargiai.
Puikiai tinka kopūstams, žiediniams kopūstams, bet netinka šakniavaisiams.
Avininkystės ir triušių mėšlas
Rečiau naudojamas, bet labai vertingas – dažnai mažiau kvapus, greitai pasisavinamas, tinka jautrioms kultūroms ar nedideliems darželiams. Puikus pasirinkimas ekologiniams ūkiams.
Mėšlo trąša – tikra vertybė tiems, kas supranta žemę
Nors šiandien pasirinkimų daug, mėšlo trąša išlieka nepakeičiama ten, kur siekiama ilgalaikio dirvos derlingumo ir tikro, sveiko derliaus.
Patyrę ūkininkai ja nesinaudoja iš inercijos – jie žino jos jėgą, bet ir atsakomybę.
Tinkamai naudojama mėšlo trąša tampa ne tik maistu augalams, bet ir gyvybės šaltiniu pačiai dirvai. Tai – ne tik ūkininkų praktika, bet ir senolių patirtis, kuri vis dar veikia.
