Važiuojant kaimo keliuku ar vaikštant pievoje akys dažnai užkliūva už augalų, kuriuos ranka pati nori rauti. Daugelį jų įprasta vadinti piktžolėmis, nors prieš kelis šimtus metų tie patys augalai buvo laikomi tikra namų vaistine. Senoviniai vaistiniai augalai ilgą laiką padėjo žmonėms gyventi be tablečių ir vaistinių lentynų.
Tos žinios nebuvo egzotika ar mada. Tai buvo kasdienis išgyvenimo būdas, perduodamas šeimose ir gentyse. Dalis augalų, kuriuos šiandien mindome, kadaise ramino gerklę, mažino skausmą ar padėdavo žaizdoms gyti.
Piktžolės, kurios turėjo vardą ir paskirtį
Seniau augalai nebuvo skirstomi į naudingus ir nereikalingus. Kiekvienas turėjo savo vietą. Vietinės Šiaurės Amerikos gentys puikiai pažinojo aplink augančius krūmus, šaknis ir žiedus. Jie žinojo, ką rinkti, kada ir kaip paruošti.
Žagrenis buvo naudojamas akių dirginimui ir gerklės skausmui. Gervuogių šaknys maišytos su medumi, kad palengvintų perštėjimą. Raudonieji dobilai vertinti dėl poveikio kvėpavimo takams ir uždegimams. Tai nebuvo atsitiktiniai bandymai, o ilgo stebėjimo rezultatas.
Tokios žinios gimė iš paprasto klausimo. Kas padeda žmogui jaustis geriau, kai nėra nieko kito.
shutterstock.com
Arbatos, košelės ir tepalai be sudėtingų receptų
Dauguma senųjų priemonių buvo ruošiamos labai paprastai. Jokių sudėtingų proporcijų ar įmantrių procesų. Vanduo, šiluma ir kantrybė.
Dažniausios formos buvo trys. Arbata gėrimui, košelė tepimui ir tepalas ilgesniam naudojimui. Augalai buvo džiovinami, traiškomi ar trumpai kaitinami. Viskas vyko rankomis ir akimis, ne pagal instrukciją ant dėžutės.
Toks paprastumas ir šiandien traukia. Jis leidžia jaustis arčiau proceso ir geriau suprasti, kas patenka į kūną.
Kodėl senoviniai vaistiniai augalai vėl kelia susidomėjimą
Pastaraisiais metais žmonės dažniau atsigręžia į tai, kas natūralu. Ne iš nepasitikėjimo medicina, o iš noro turėti daugiau pasirinkimų. Kai kam norisi švelnesnių sprendimų, kai kam paprastesnio ryšio su kūnu.
Čia ir grįžta senoviniai vaistiniai augalai. Jie primena, kad pagalba nebūtinai turi būti supakuota plastike. Kai kurie augalai iki šiol tiriami dėl priešuždegiminių ar raminamųjų savybių. Mokslas dažnai tik patvirtina tai, ką žmonės jautė šimtmečius.
Vis dėlto svarbu išlikti blaiviems. Ne viskas, kas sena, tinka visiems. Žinojimas ir atsargumas čia eina kartu.
Konkretūs augalai, kuriuos verta pažinti
Kai kurie augalai minimi dažniau, nes jų poveikis buvo plačiai naudojamas ir lengvai pritaikomas. Štai keli pavyzdžiai, apie kuriuos kalbama ir šiandien.
- Žagrenis padėdavo nuraminti sudirgusias akis ir gerklę. Jo uogos naudotos šaltai mirkomos, ne verdamos.
- Raudonieji dobilai buvo geriami kaip arbata kvėpavimo takams.
- Gervuogių lapai kramtyti dantenoms, o šaknys maišytos su medumi.
- Nendrių šerdis vartota kaip maistas ir palaikanti priemonė kvėpavimui.
- Guobos vidinė žievė naudota gerklės perštėjimui ir žaizdoms.
Tai tik dalis augalų, kurie augo visai šalia gyvenviečių. Jie buvo pastebimi, ne ignoruojami.
Ką šios žinios reiškia šiandienos žmogui
Gyvenimas pasikeitė, bet kūnas liko panašus. Skausmas, uždegimas ar diskomfortas niekur nedingo. Skirtumas tas, kad dabar turime daugiau informacijos ir daugiau atsakomybės.
Senosios praktikos gali būti įkvėpimas, o ne instrukcija aklai kartoti. Jos skatina domėtis, skaityti, klausti specialistų. Jos taip pat moko kantrybės. Augalai neveikia akimirksniu, bet jų poveikis dažnai būna švelnesnis.
Kai kurie žmonės pradeda nuo paprasto žingsnio. Pasidomėti, kas auga kieme ar šalia miško tako. Ne rinkti, o pažinti.
Tylus pavojus ir sveikas atsargumas
Natūralu nereiškia saugu visada ir visiems. Kai kurie augalai gali sąveikauti su vaistais ar sukelti nepageidaujamą reakciją. Senovėje tai buvo sprendžiama patirtimi, šiandien turime ir gydytojus.
Todėl bet koks bandymas turėtų prasidėti nuo informacijos. Mažos dozės, stebėjimas ir pagarba kūnui. Tai nėra grįžimas į praeitį, o bandymas pasiimti iš jos tai, kas prasminga.
Ką tai keičia šiandien
Kai kitą kartą žiūrėsi į pievą ar pakelės žolę, gali kilti kitoks jausmas. Gal ne noras viską išrauti, o smalsumas. Senoviniai vaistiniai augalai primena, kad gamta ilgą laiką buvo žmogaus sąjungininkė. Ne kaip stebuklas, o kaip tylus, kantrus fonas.