Sausio savaitgalis su pavasariška šiluma džiugina žmones, bet soduose ir miškuose vyksta visai kita istorija. Augalai tokius orus priima kaip signalą, kuris gali kainuoti gyvybę.
Šiluma žiemą ir augalai sudaro pavojingą derinį, kai gamtos ritmas trumpam išsiderina. Tai, kas atrodo kaip trumpa atokvėpio pauzė nuo šalčio, augalams tampa klaidinga pradžia.
Augalai žiemą gyvena miego režimu
Rudenį, kai temperatūra stabiliai krenta, augalai pereina į ramybės būseną. Augimas sulėtėja, sultys juda minimaliai, audiniai prisitaiko prie šalčio.
Tokia būsena leidžia išgyventi ilgus mėnesius be aktyvios vegetacijos. Augalas tampa atsparesnis šalčiui, o ląstelėse sumažėja vandens kiekis.
Problemos prasideda tada, kai žiemos viduryje staiga sugrįžta šiluma.
Kodėl sausio šiluma suklaidina augalus
Kelios dienos su teigiama temperatūra augalams atrodo kaip pavasario pradžia. Pumpurai ima brinkti, sultys vėl pradeda judėti.
Kai kuriems augalams pakanka vos kelių šiltesnių parų, kad būtų nutraukta ramybės būsena. Išoriškai pokyčiai dar nematomi, bet viduje procesai jau pajudėję.
Toks prabudimas įvyksta per anksti ir be jokios apsaugos nuo grįžtančio šalčio.
Kas nutinka, kai po šilumos grįžta šaltis
Atšilus pradėjus judėti sultims, augalo ląstelėse padaugėja vandens. Kai temperatūra vėl krenta žemiau nulio, vanduo užšąla ir plečiasi.
Tai sukelia ląstelių sienelių pažeidimus ir audinių žūtį. Iš išorės augalas dar gali atrodyti gyvas, bet pažeidimai jau būna padaryti.
Dažniausiai pasekmės išryškėja pavasarį, kai augalas nebeauga arba atrodo nusilpęs.
Pumpurai ir žiedai nukenčia pirmieji
Vaismedžiai ir dekoratyviniai krūmai žiedinius pumpurus suformuoja dar praėjusį sezoną. Žiemos šiluma gali paskatinti juos pradėti skleistis.
Po to užtenka vienos stipresnės šalnos, kad būsimi žiedai būtų sunaikinti. Tai reiškia prarastą žydėjimą ir derlių.
Persikai, vyšnios, obelys laikomi vienais jautriausių tokiems temperatūrų svyravimams.
Dirvožemis taip pat patiria stresą
Ne tik antžeminė dalis kenčia nuo šilumos ir šalčio kaitos. Dirvožemis, pakaitomis atitirpstantis ir vėl užšąlantis, ima judėti.
Tokie ciklai gali pakelti dirvą ir atidengti paviršines šaknis. Šaknys lieka be apsaugos ir gali būti pažeistos šalčio ar išdžiūti.
Jauni augalai ir daugiamečiai gėlynai tokiomis sąlygomis nukenčia labiausiai.
Kokie augalai rizikuoja labiausiai
Ne visi augalai vienodai reaguoja į žiemos šilumą. Kai kurie prisitaikę prie staigių pokyčių, kiti – labai jautrūs.
Dažniausiai rizika didžiausia:
- Vaismedžiams ir uogakrūmiams
- Anksti žydintiems krūmams
- Svogūninėms pavasario gėlėms
- Daugiamečiams augalams su paviršinėmis šaknimis
Tokie augalai greičiau praranda atsparumą ir sunkiau atsistato.
Ilgalaikės pasekmės dažnai nepastebimos iš karto
Net jei augalas po žiemos atrodo gyvas, pažeidimai gali turėti ilgalaikį poveikį. Nusilpęs augimas, mažesnis žydėjimas ar didesnis jautrumas ligoms pasirodo vėliau.
Kelerius metus kartojantis šiltiems žiemos periodams, augalai patiria nuolatinį stresą. Tai trumpina jų gyvenimo trukmę ir mažina atsparumą.
Mokslininkai pastebi, kad augalai, prisitaikę prie vietinio klimato, vis dažniau nebeatitinka naujų žiemos sąlygų.
Ką galima padaryti sode
Nors oro nepakeisi, tam tikros priemonės padeda sumažinti žalą. Mulčiavimas saugo šaknis nuo temperatūros svyravimų.
Vėlyvas genėjimas padeda atitolinti pumpurų pabudimą. Svarbu vengti augalų stimuliavimo žiemos metu.
Stebėjimas tampa svarbesnis nei bet kada, nes gamta siunčia vis daugiau netikėtų signalų.
Išvada
Šiluma žiemą ir augalai dažnai nesuderinami. Tai, kas žmonėms atrodo malonus atšilimas, augalams gali tapti klaidingu pavasariu, po kurio seka tylūs, bet rimti pažeidimai, išryškėjantys tik vėliau.