Sodas ir daržasPirmosios šilauogės jau prinoko – ką daryti, kad būtų daugiau?

Pirmosios šilauogės jau prinoko – ką daryti, kad būtų daugiau?

Liepos vidurys – metas, kai šilauogės pradeda mėlynuoti, ir pirmosios uogos jau keliauja į delną. Tai vienas džiugiausių vasaros momentų – sultinga, saldi, šviežia. Bet kartu daugeliui kyla klausimas: ar šiemet jų bus pakankamai?

Kartais krūmas atrodo žalias, vešlus, bet uogų – vos saujelė. O kartais viena šilauogė po kitos noksta gausiai ir tolygiai. Nuo ko tai priklauso? Ne tik nuo veislės ar oro. Daug lemia jūsų sprendimai būtent dabar, kai sezonas jau įsibėgėjęs.

Tad ką daryti, kad šilauogių būtų daugiau? Atsakymas paprastas – laiku pamaitinti, teisingai genėti, neperlaistyti ir pasirūpinti tinkama šviesa. Viskas susideda iš mažų, bet labai reikšmingų detalių.

Kodėl vienais metais šilauogių daug, o kitais – vos saujelė?

Šilauogės – ne iš tų augalų, kurie kasmet dosniai dalina derlių be jokių pastangų. Vienais metais jos noksta gausiai, kitais – beveik nepastebimai. Ir tai nėra atsitiktinumas. Dažniausiai šį svyravimą lemia ne klimatas ar sėklos, o labai konkrečios priežiūros klaidos arba… sėkmingi sprendimai.

Svarbiausias faktorius – augalo jėgų paskirstymas. Jei šilauogės pernai davė gausų derlių, šiemet jos gali būti pavargusios. Neatliktas genėjimas, trūkstamos maistinės medžiagos ar netinkamas laistymas dar labiau apsunkina situaciją. Todėl, jei norite ilgalaikio rezultato, būtina augalui padėti atsigauti.

Taip pat didelę įtaką turi šviesos kiekis ir dirvos rūgštingumas. Šilauogės mėgsta rūgštų substratą (pH 4,5–5,5), todėl net nedidelis nukrypimas gali paveikti žydėjimą ir vaisių mezgimą. Jei dirvožemis netinkamas – krūmas auga, bet neduoda vaisių.

Kita dažna priežastis – pernelyg „mylima“ šilauogė. Perlaistymas, pertręšimas ar netolygus genėjimas sukuria stresą, o tai reiškia vieną: mažiau žiedų, mažiau uogų.

Taigi, jei svarstote, ką daryti, kad šilauogių būtų daugiau, pirmas žingsnis – suprasti, kur galėjote jas apkrauti per daug arba palikti be reikalingos paramos.

Genėjimas po derliaus – raktas į kitų metų uogų gausą

Kai rankose jau turite pirmąją šilauogių saują, atrodo, kad pagrindinis darbas – padarytas. Bet būtent dabar pats metas pasirūpinti tuo, kas lems kito sezono derlių. Ir čia svarbiausias žodis – genėjimas.

Šilauogės žydi ir veda vaisius ant vienmečių, stiprių ūglių. O seni, medėjantys stiebai – tik krūmo „dekoracija“, kuri siurbia jėgas, bet neduoda rezultato. Todėl po derliaus – kai paskutinės uogos jau nurinktos – verta apžiūrėti krūmą su žirklėmis rankoje.

Pirmiausia žiūrėkite, kurie stiebai silpni, labai seni arba iš vidaus tamsiai rudi – juos galite šalinti be gailesčio. Kuo daugiau vietos naujiems ūgliams, tuo didesnė tikimybė, kad kitąmet krūmas sužydės gausiau. Nereikia visko nupjauti iš karto – genėkite iš dalies, stebėkite, kaip augalas reaguoja.

Dar viena gudrybė – palikite kelis stipriausius šoninius ūglius, kurie jau šiemet neišnešė derliaus. Jie bus pagrindas naujam sezonui. Tokiu būdu jūs ne tik tvarkote krūmą, bet ir kuriate sąlygas, kad šilauogių būtų daugiau.

Kuo ir kada maitinti šilauoges vasarą?

Ką daryti kad šilauogių būtų daugiau – prinokusios šilauogės sunokusios keke ant šakos.
Mėlynos šilauogės – saldus vasaros atlygis. – Nuotrauka iš: shutterstock.com

Kai šilauogės pradeda duoti vaisių, atrodo, kad papildomos trąšos jau nereikalingos. Tačiau būtent šiuo metu, kai augalas eikvoja daug energijos brandindamas uogas, jam ypač reikia papildomo maitinimo. Ir ne bet kokio – tikslingo, subalansuoto.

Jei trąšos netinkamos arba jų per daug, krūmas gali „išauginti“ lapus, bet ne uogas. Per mažai – augalas išeikvos resursus, silps, o kitąmet derliaus gali nebūti visai. Todėl tręšti vasarą – būtina, tačiau švelniai, atsižvelgiant į tai, ką augalas jau padarė.

Vasarinio tręšimo gairės:

  1. Azotas (mažomis dozėmis): padeda augti jauniems ūgliams, bet vasaros viduryje turi būti ribojamas, kad neprovokuotų per didelio žaliosios masės augimo.
  2. Fosforas: būtinas šaknų stiprinimui ir uogų vystymuisi – padeda perkelti energiją ten, kur jos reikia.
  3. Kalis: skatina vaisių nokimą, gerina skonį, didina atsparumą ligoms ir šalčiui.
  4. Magnis ir geležis: svarbūs lapų spalvai ir chlorofilo sintezei – padeda išlaikyti augalą aktyvų visą sezoną.
  5. Tręšimo būdas: naudokite skystas, greitai įsisavinamas trąšas, pilamas ne ant lapų, o prie šaknų, drėgnoje žemėje, geriausia vakare.

REKOMENDUOJAME: Tirpalas iš dviejų ingredientų – Šilauogės tiesiog sprogsta nuo uogų

Tinkamai pamaitinta šilauogė ne tik atiduos viską šiemet, bet ir sukaups jėgų kitam sezonui. Tai vienas iš paprasčiausių, bet svarbiausių žingsnių, ką daryti, kad šilauogių būtų daugiau ateityje.

Per daug ar per mažai? Šviesa ir vanduo – lemtingas balansas

Šilauogės mėgsta šviesą, bet ne tiesioginius, svilinančius saulės spindulius visą dieną. Jei krūmas pasodintas per atvirame lauke, be jokio pavėsio – uogos gali pradėti džiūti dar ant šakos. O jei šviesos per mažai – žiedai silpni, vaisiai smulkūs.

Laistymas – kita dažna klaida. Šilauogės negali pakęsti užmirkimo, tačiau sausra joms taip pat kenksminga. Geriausia – reguliarus, bet saikingas drėkinimas, kad šaknys neišdžiūtų, bet ir neplauktų. Dirvožemio paviršius turi būti drėgnas, bet ne purvinas.

Tiek šviesa, tiek vanduo – du esminiai veiksniai, kurių perteklius ar trūkumas akimirksniu paveikia derlių. Ir jei svarstote, ką daryti, kad šilauogių būtų daugiau, pirmiausia įsitikinkite, kad jos gauna nei per daug, nei per mažai.

Išvados

Šilauogės – jautrios, bet dėkingos. Jos greitai reaguoja į rūpestį, bet lygiai taip pat – į klaidas. Derlius priklauso ne tik nuo to, ką darėte pavasarį, bet ir nuo vasaros priežiūros.

Tinkamas genėjimas, subalansuotas maitinimas, šviesos ir vandens balansas – tai trys pagrindiniai dalykai, ką daryti, kad šilauogių būtų daugiau ne tik dabar, bet ir kitą sezoną.

Populiariausi

Naujausi

Rekomenduojame

Skaitykite daugiau