Kartais atrodo, kad augalas tiesiog sustojo vietoje, o po kiek laiko jis ima ir nustebina taip, kad sunku atitraukti akis. Taip nutinka tada, kai klerodendras pagaliau pereina į žydėjimo laiką. Žiedai pasirodo tarsi iš niekur ir namuose atsiranda visai kita atmosfera.
Ne kiekvienas klerodendras tai padaro lengvai. Klerodendro žydėjimas priklauso nuo kelių dalykų, apie kuriuos augintojai paprastai prabyla tik tada, kai pamato pirmuosius pumpurus. Iki tol dažnas mano, kad augalas tiesiog lepesnis už kitus.
Tiesą pasakius, jam reikia visai nedaug. Kai sąlygos pataikytos, lapai tampa sodrūs, pradeda formuotis šoniniai ūgliai ir žiedynai kyla vienas po kito. O jei kažkas netinka, klerodendro žydėjimas greitai nukeliamas į nežinią.
Priežastys dažniausiai būna paprastos. Šviesos per mažai, vanduo ne toks, koks turėtų būti, arba augalas visą žiemą stovėjo per šiltai. Tačiau viskas pataisoma greitai, jei žinai, nuo ko pradėti.
Turi būti stabilu, kitaip žiedai vėluoja
Klerodendras mėgsta šviesą, bet tik tokią, kuri nedegina lapų. Kai ji švelni ir pastovi, augalas ima formuoti pumpurus daug greičiau. Per stipri saulė jam ne į naudą, o pernelyg tamsi vieta dažniausiai baigiasi ilgu laukimu be jokio rezultato.
Gerai matosi, kada šviesos trūksta. Lapai tampa blyškūs, ūgliai stiebiasi į priekį ir niekaip nenori sutankėti. Tokiu atveju klerodendro žydėjimas tiesiog sustoja, nes augalas visą energiją skiria tik gyvybei palaikyti, o ne žiedams.
Kuomet langas orientuotas į rytus ar vakarus, sąlygos būna pačios tinkamiausios. Ten šviesa krenta minkščiau, todėl lapai nekarsta ir nesusidaro rudos dėmės. Jei augalas stovi pietinėje pusėje, praverčia nedidelis pritemdymas. Užtenka paprasto lengvo užuolaidos audinio, kad spinduliai nebūtų tiesioginiai.
Šviesa augalui reikalinga visus metus. Jei žiemą jos per mažai, pavasarį pumpurų formavimasis vėluos. Dėl to klerodendro žydėjimas dažnai nusikelia net į vasaros pabaigą. Geriausia pažvelgti į lapus: jei jie atrodo sveiki ir sultingi, vadinasi, vieta tinkama.
Klerodendras jautrus staigiems pokyčiams. Kai oras aplink jį nekinta pernelyg greitai, augalas auga ramiai ir pradeda kaupti jėgas pumpurams. Šiltuoju metu jam tinka vidutinė kambario temperatūra, kuri nei per žema, nei per aukšta.
Jeigu kambaryje per karšta, lapai pradeda vysti, o ūgliai atrodo pavargę. Tokiu metu klerodendro žydėjimas gali ne tik sustoti, bet ir visai neįvykti. Augalas tiesiog per greitai praranda drėgmę ir nebesugeba pasiruošti žydėjimui.
Šiek tiek vėsesnė aplinka žiemą jam daro gerą paslaugą. Kai laikotarpis ramesnis ir temperatūra nukrenta iki maždaug penkiolikos laipsnių, augalas pereina į natūralų poilsio ritmą. Pavasarį pabunda stipresnis ir greičiau leidžia naujus ūglius, o tai tiesiogiai pagreitina klerodendro žydėjimą.
Labai svarbu nesodinti jo šalia radiatorių. Karštis išdžiovina orą, o nuo sausumo klerodendras silpsta. Kai aplinka vėsesnė ir stabili, ūgliai būna tvirtesni, o žiedynai formuojasi gausiau
Tinkamas laistymas saugo nuo lapų kritimo ir padeda formuotis pumpurams
Klerodendras mėgsta drėgmę, tačiau tik tokią, kuri nepaverčia žemės šlapia klumpe. Kai vandens per daug, šaknys pradeda dusti, o lapai gelsti nuo apačios. Kai vandens per mažai, augalas meta lapus ir ruošiasi išgyventi, todėl klerodendro žydėjimas nustumiamas į šoną.
Šiltuoju laiku jam labiausiai tinka drungnas, nusistovėjęs vanduo. Žemė turi būti drėgna, bet ne permirkusi. Geriausia laistyti tada, kai viršutinis sluoksnis šiek tiek pradžiūsta. Tokiu ritmu augalas gauna tiek, kiek jam reikia, ir nesusiformuoja stovinčio vandens.
Vėsesniu metu vandens poreikis mažėja. Jei laistoma taip pat gausiai kaip vasarą, šaknys pradeda silpti. O silpnos šaknys reiškia, kad pumpurų gali nebūti visą sezoną. Todėl žiemą laistymas turi būti saikingas, tik tiek, kad žemė visiškai neišdžiūtų.
Drėgmė ore taip pat turi įtakos. Sausas oras traukia lapus ir pumpurus, todėl verta augalą lengvai apipurkšti minkštu vandeniu. Kai aplinka pakankamai drėgna, klerodendro žydėjimas tampa stabilesnis ir žiedynai laikosi ilgiau.
Poilsio laikotarpis yra būtinas, jei norisi gausių žiedų
Klerodendras neužmezga pumpurų be ramybės fazės. Iš šono gali pasirodyti, kad augalas tiesiog nustojo augti, tačiau būtent tuo metu jis kaupia jėgas kitam sezonui. Jei poilsio nėra, klerodendro žydėjimas vėluoja arba visai neįvyksta.
Vėsioje vietoje jis atsigauna greičiau. Temperatūra apie penkiolika laipsnių leidžia augalui sustabdyti aktyvų augimą ir perkelti energiją šaknims. Ši fazė paprastai prasideda žiemos pradžioje ir trunka iki pavasario. Tuo laikotarpiu lapai kartais krinta, bet tai nėra ženklas, kad su augalu kažkas negerai.
Laistymas turi būti dar saikesnis. Per didelis vandens kiekis šiuo metu tik silpnina šaknis, todėl geriausia palikti žemę beveik sausą ir palaistyti rečiau. Kai aplinka ramesnė, augalas lengviau pereina į kitą etapą ir pavasarį atsinaujina daug greičiau.
Kai poilsis baigiasi, klerodendro žydėjimas tampa realesnis. Augalas pradeda leisti naujus ūglius, o būtent ant jų dažniausiai formuojasi pumpurai. Todėl šis periodas yra labai svarbi viso ciklo dalis.
Tręšimas suteikia jėgų naujiems ūgliams ir žiedynams
Klerodendras geriausiai reaguoja į maistingą, bet neperkrautą dirvą. Kai maisto medžiagų pakanka, ūgliai stiprėja greičiau ir pumpurai formuojasi tankiau. O kai trąšų per mažai, augalas ima auginti tik lapus ir klerodendro žydėjimas nusikelia į vėlesnį laiką.
Pavasarį ir vasarą jam labiausiai tinka trąšos, skirtos žydintiems kambarinėms gėlėms. Jos suteikia augalui tiek, kiek reikia, kad žiedynai būtų didesni ir turėtų daugiau energijos žydėti ilgiau. Tręšti geriausia kartą per savaitę arba šiek tiek rečiau, priklausomai nuo augalo būklės.
Svarbu nepersistengti. Per didelis trąšų kiekis sukelia priešingą efektą: lapai tamsėja, o pumpurų formavimasis lėtėja. Tokiu atveju augalas daugiau jėgų skiria lapijai, todėl klerodendro žydėjimas tampa nenuoseklus.
Rudeniui artėjant tręšimą verta nutraukti. Šiuo metu augalas ruošiasi ramesniam laikui, todėl papildomas maitinimas jam tik trukdo. Kai trąšos atidedamos iki kito pavasario, klerodendras daug greičiau įsijungia į augimo ciklą ir išleidžia žiedynus laiku.
Išvada
Klerodendras žydi tada, kai jo aplinka primena natūralų augimo ritmą. Šviesa turi būti švelni, temperatūra stabili, o vanduo duozojamas saikingai. Kai šie dalykai sutampa, augalas greitai reaguoja. Lapai sutankėja, pradeda augti šoniniai ūgliai ir ima formuotis pumpurai. Būtent tada klerodendro žydėjimas tampa gausus ir patikimas.
Poilsio laikotarpis irgi labai svarbus. Ramybė vėsesnėje vietoje leidžia augalui sukaupti jėgų ir sugrįžti dar stipresniam. Pavasarį tai matosi iš karto: nauji ūgliai būna tvirti, o žiedynai kyla vienas po kito. Trąšos, duodamos tinkamu metu, tik sustiprina šį procesą.
Kai visas dėmesys nukreiptas į pagrindines sąlygas, klerodendro žydėjimas tampa nuoseklus ir patikimas kiekvieną sezoną. Tokiu būdu augalas tampa ne tik gražiu akcentu namuose, bet ir viena ryškiausių žydinčių gėlių, kuri savo išvaizda džiugina ilgą laiką.