Rudi voratinklinės gėlės lapų galiukai dažniausiai pastebimi tada, kai augalas atrodo sveikas, bet kažkas vis tiek ne taip. Laistai atsargiai, žemė nei per šlapia, nei per sausa, o lapų kraštai vis tiek džiūsta. Tokia situacija pažįstama daugeliui, ypač žiemą, kai namų augalai lyg ima rodyti savo nuotaikas.
Pirmoji mintis beveik visada ta pati. Per mažai vandens. Kartais priešingai, per daug. Tačiau voratinklinė gėlė šioje vietoje elgiasi kitaip. Problema dažnai slypi ne kiekyje, o tame, kas kartu su vandeniu patenka į vazoną.
Voratinklinė gėlė kantri, bet ne viskam
Voratinklinė gėlė mėgstama dėl savo paprastumo. Ji pakelia prastesnę šviesą, pamirštą laistymą ir net sausą orą. Būtent dėl to rudi lapų galiukai taip erzina. Atrodo, kad darai viską teisingai, o augalas vis tiek skundžiasi.
Svarbu suprasti vieną dalyką. Ši gėlė retai signalizuoja dėl vienos klaidos. Dažniau tai tylus kaupimosi procesas, kuris ilgainiui pasimato lapų galiukuose. Jie pirmieji reaguoja, kai augalui kažko per daug.
Ne vandens kiekis, o jo sudėtis
Čia slypi esmė, kuri dažnai nustebina. Voratinklinės gėlės lapų galiukai ruduoti pradeda dėl mineralų sankaupų dirvoje. Kalcis, magnis, natris, fluoridas. Visa tai į augalą patenka su paprastu vandeniu iš čiaupo.
Šiltuoju metu augalas auga aktyviau ir dalį šių medžiagų sunaudoja. Žiemą tempas sulėtėja. Vanduo įsisavinamas lėčiau, o mineralai lieka žemėje. Ilgainiui jų tampa per daug, o lapų kraštai ima džiūti.
Būtent todėl papildomas laistymas situacijos nepagerina. Kartais jis ją net pablogina.
Kodėl tai dažniau nutinka žiemą
Žiemos metu voratinklinė gėlė ilsisi. Mažiau šviesos, vėsesnis oras, lėtesnis augimas. Tuo pačiu metu dažnai laistoma taip pat, kaip vasarą. Čia ir atsiranda disbalansas.
Yra dar viena smulkmena, kurią pastebi ne visi. Žiemą vandentiekio vanduo kai kuriose vietovėse būna kietesnis. Tai reiškia dar didesnį mineralų kiekį. Lapų galiukai į tai sureaguoja pirmi.
Kaip sumažinti rudus lapų galiukus
Sprendimas paprastesnis, nei gali atrodyti. Reikia ne daugiau priežiūros, o šiek tiek kitokios.
Dažniausiai padeda keli pokyčiai:
- Naudoti lietaus arba distiliuotą vandenį
- Laistyti tik tada, kai viršutinis žemės sluoksnis pradžiūsta
- Po laistymo išpilti vandenį iš padėklo
Jei neturi galimybės naudoti vien distiliuoto vandens, galima jį maišyti su vandeniu iš čiaupo. Net dalinis mineralų sumažinimas dažnai duoda rezultatą.
Ar verta keisti žemę
Jeigu rudi galiukai atsiranda ir po kelių savaičių, kai pakeitei vandens tipą, verta pagalvoti apie persodinimą. Senesnėje žemėje mineralai jau gali būti susikaupę dideliais kiekiais.
Persodinant svarbu rinktis purią, laidžią žemę. Mišinys su perlitu ar rupesniu smėliu padeda vandeniui neužsistovėti. Tai ne tik sumažina mineralų kaupimąsi, bet ir apsaugo šaknis nuo puvinio.
Po persodinimo pirmasis laistymas turėtų būti minkštu vandeniu. Tai padeda išplauti likusias sankaupas.
Ką daryti su jau parudavusiais lapais
Parudavę lapų galiukai neatsigauna. Tai normalu. Juos galima atsargiai patrumpinti žirklėmis, paliekant natūralią lapo formą. Svarbu nepjauti per daug, kad nepažeistum gyvo audinio.
Nauji lapai bus geriausias ženklas, ar pasirinktas kelias teisingas. Jei jie auga be rudų kraštų, augalas jaučiasi geriau.
Mažiau streso padeda labiau nei papildoma priežiūra
Kol voratinklinė gėlė atsigauna, verta ją palikti ramybėje. Vengti skersvėjų, tiesioginės saulės ir dažnų vietos keitimų. Tai ne metas eksperimentams.
Įdomu tai, kad šis augalas dažnai atsigauna greičiau tada, kai nustojama jį nuolat tikrinti. Stabilios sąlygos veikia geriau nei nuolatinės korekcijos.
Ką iš tiesų sako rudi galiukai
Rudi lapų kraštai nėra ženklas, kad esi blogas augalų augintojas. Dažniau tai priminimas, kad net kantrūs augalai turi savo ribas. Voratinklinė gėlė jų nešaukia garsiai, tik tyliai parodo.
Kai pakeiti vandenį ir šiek tiek sumažini tempą, augalas dažniausiai pats susitvarko. O tada belieka stebėti, kaip nauji lapai auga žali, lyg nieko nebūtų nutikę.