Lietuvių liaudies medicinoje ji vadinta „žole, kuri grąžina jėgas“. Kaimo žmonės tikėjo, kad šis augalas gali išvaryti ligą iš vidaus, sustiprinti kraują, plaučius, širdį ir net apsaugoti nuo parazitų. Šiandien dauguma jos nebežino – tačiau devynių jėgų žolė (elekampanas) vėl grįžta į žolininkų ir natūralios medicinos entuziastų dėmesio centrą.
Tai ne šiaip augalas – tai ištisas natūralus vaistinių savybių rinkinys. Ir, kaip byloja senas posakis, devynių jėgų žolė padeda nuo devynių bėdų. Jos šaknys kvepia šiltai, truputį kartokai, o poveikis – tarsi žemės duota stiprybė.
Apžvelkime, kaip atpažinti šį augalą, nuo kokių ligų jis buvo vartojamas, kokios jo gydomosios savybės išliko aktualios šiandien ir kaip jį naudoti saugiai bei veiksmingai.
Kaip dar vadinama devynių jėgų žolė?
Nors šiandien dažniausiai vartojamas pavadinimas yra devynių jėgų žolė, senosiose žolininkų knygose ir kaimo žmonių kalboje ji turi daugybę kitų vardų. Tai – didysis debesylas, divosilas, laukinė saulėgrąža, pievinis amanas, elekampanas, o kai kur – netgi devynjėgis. Visi šie pavadinimai atspindi vieną ir tą pačią stiprią, daugiametę žolę, kuri šimtmečius buvo naudojama kaip vaistas nuo įvairių negalavimų.
Pavadinimas „devynių jėgų“ neatsirado atsitiktinai. Anksčiau manyta, kad šio augalo šaknys turi tiek gydomosios galios, kad gali atkurti devynias pagrindines kūno funkcijas. Tuo tikėjo ne tik mūsų senoliai – panašios žolės naudotos ir slaviškoje, ir senovės graikų medicinoje.
Šiandien devynių jėgų žolė vėl atrandama – ir ne be reikalo. Jos veikliosios medžiagos, eteriniai aliejai, priešuždegiminiai junginiai ir natūralūs antibiotikai vertinami tiek liaudiškoje, tiek ir modernioje fitoterapijoje.
Kaip atrodo devynių jėgų žolė?
Devynių jėgų žolė – tai įspūdingo dydžio augalas, dažnai pasiekiantis net iki 2,5 metro aukštį. Jos stiebas storas, tiesus, lapai platūs, šiek tiek šiurkštūs, su balkšvais plaukeliais. Lapų viršus – tamsiai žalias ir raukšlėtas, o apačia – pilkai žalsva, beveik aksominė.
Žiedai – ryškiai geltoni, panašūs į mažas saulėgrąžas. Jie išsidėstę šakų viršūnėse, o žydėjimo laikotarpis – vasaros vidurys iki ankstyvo rudens. Dėl savo išvaizdos šis augalas dažnai vadinamas laukinė saulėgrąža, nors su tikromis saulėgrąžomis neturi nieko bendro.
Po žeme slepiasi tikras lobis – storas, trumpas šakniastiebis su gelsvai rudos spalvos vidumi. Būtent šios šaknys yra pagrindinė vaistinė žaliava. Jos kvepia stipriai, šiek tiek derviškai, primena kažką tarp kamparo ir imbiero. Būtent jose slypi visos „devynios jėgos“, apie kurias kalbėdavo mūsų protėviai.
Devynių jėgų žolė – nuo kokių ligų padeda?
Liaudies medicinoje devynių jėgų žolė buvo viena iš tų, kurią laikydavo tikra vaistine iš gamtos. Senoliai sakydavo, kad ji „išvaro negalią iš kaulų, kraujo ir plaučių“. Ir nors šis posakis skamba vaizdingai, daugelis šiandieninių žolininkų jį patvirtintų – šio augalo šaknyse gausu medžiagų, kurios veikia visapusiškai.
Ji buvo naudojama šiais atvejais:
- Kvėpavimo takų ligoms – bronchitui, kosuliui, plaučių uždegimui, kad lengvėtų atsikosėjimas ir mažėtų gleivių kiekis.
- Virškinimo problemoms – nuo pilvo pūtimo, spazmų, silpno virškinimo ar rūgštingumo.
- Esant parazitams – šaknų nuoviras naudotas kaip natūralus antihelmintinis (prieš kirminus) vaistas.
- Sąnarių ir nugaros skausmui – šaknys maišytos su gyvuliniais riebalais ir naudotos kaip tepalai ar kompresai.
- Silpnumui, išsekimui – naudota po ligų ar operacijų jėgoms atgauti, kaip tonizuojanti priemonė.
- Odos žaizdoms ir uždegimams – sunkiai gyjančioms vietoms gydyti buvo dedami šaknų nuovirų kompresai.
- Širdžiai – kai buvo jaučiamas silpnas pulsas ar širdies permušimai.
- Ginekologinėms problemoms – esant gausiam kraujavimui ar ciklo sutrikimams.
- Bendrai organizmo stiprybei palaikyti – ypač pavasarį ar po sunkesnio laikotarpio.
Ne veltui devynių jėgų žolė buvo laikoma vaistu „nuo visko“. Tai augalas, kurio vertės negalima pamiršti ir šiandien.
Kuo ypatinga devynių jėgų žolės šaknis?
Visa tikroji galia slypi ne žieduose ar lapuose, o giliai po žeme – šaknies šerdyje. Būtent devynių jėgų žolės šaknis buvo vertinama kaip stipriausia augalo dalis. Ji kvepia aštriai, šiek tiek primena kamparą, o skonis – kartokas, tonizuojantis.
Šaknyje gausu eterinių aliejų, inulino, dervingų medžiagų, organinių rūgščių ir natūralių antibiotikų. Šios medžiagos padeda kovoti su uždegimais, gleivių sankaupomis, skatina virškinimo veiklą ir stiprina imuninę sistemą.
Be to, šaknis turi unikalią savybę – ji tonizuoja, bet neperkrauna organizmo. Todėl senoliai ją naudojo tiek silpnumui gydyti, tiek ir profilaktikai – pavyzdžiui, prieš žiemą ar po ilgos ligos.
Ši dalis buvo džiovinama, smulkinama ir naudojama nuovirams, tinktūroms, tepalams. Ir nors skonis ne visiems patikdavo, poveikį pajusdavo kone kiekvienas.
Kaip naudoti devynių jėgų žolę?
Devynių jėgų žolė gali būti naudojama keliais būdais, priklausomai nuo to, kokiam tikslui jos reikia. Dažniausiai vartojama šaknis – džiovinta, smulkinta ar sumalta.
Jei kamuoja kosulys, bronchitas ar gleivių sankaupos – verdamas šaknų nuoviras. Užtenka vieno šaukšto susmulkintos žaliavos stiklinei vandens. Pavirinus apie 10 minučių, nuoviras geriamas po kelis gurkšnius kelis kartus per dieną. Jis palengvina atsikosėjimą, valo kvėpavimo takus.
Sutrikus virškinimui ar trūkstant apetito, šaknis dažnai naudojama mišiniuose su kitomis žolelėmis – pavyzdžiui, mėtų, kiaulpienių ar pankolių. Tokia arbata ne tik skatina virškinimą, bet ir mažina spazmus, pilvo pūtimą.
Esant sąnarių, nugaros ar raumenų skausmams, ruošiami kompresai ar tepalai. Susmulkinta šaknis maišoma su kiaulės taukais arba sviestu, tepama ant skaudamos vietos ir uždengiama šiltu audiniu.
Svarbu – net ir natūralios priemonės turi būti vartojamos protingai. Jei vartojama pirmą kartą, pradėkite nuo mažų kiekių ir stebėkite, kaip reaguoja jūsų organizmas.
Devynių jėgų žolė šiandien – ar verta prisiminti?
Nors šiuolaikinė medicina siūlo daugybę vaistų, vis daugiau žmonių vėl atsigręžia į natūralius sprendimus. Ne dėl mados, o todėl, kad ieško švelnesnių, organizmą palaikančių priemonių.
Ji veikia kompleksiškai: valo, stiprina, ramina. Galima sakyti, tai ne vienos konkrečios ligos, o viso organizmo palaikymo priemonė. Tiesa, kaip ir su bet kuriuo augalu – svarbu atsakomybė. Nėštumo metu, esant sunkioms širdies ar virškinimo ligoms, būtina pasitarti su gydytoju.
Tačiau tiems, kas ieško švelnių, bet veiksmingų liaudiškų priemonių – devynių jėgų žolė tikrai verta grįžti į kasdienybę. Kartais sprendimai slypi ne vaistinėje, o pievoje – tereikia juos prisiminti.
