Geriamas vanduo iš čiaupo Lietuvoje laikomas vienu švariausių Europoje. Tačiau ar tai reiškia, kad jis visiškai saugus?
Vis daugiau tyrimų rodo, kad švaros pojūtis gali būti apgaulingas. Kol stiklinėje matome skaidrų vandenį – nematome to, kas slypi jo molekulėse.
Mokslininkai visame pasaulyje skambina pavojaus varpais dėl mikroteršalų, senų vamzdynų liekanų, chlorinimo produktų ir net vaistų pėdsakų, aptinkamų geriamajame vandenyje.
O mūsų organizmas – ne filtras. Jis reaguoja į viską: hormonų pokyčiais, lėtiniu nuovargiu ar net odos problemomis.
Daugeliui lietuvių vandens gėrimas tiesiai iš čiaupo yra įprotis. Tačiau ar tikrai žinome, ką geriame – ir kokią tyliai besikaupiančią žalą tai gali atnešti po metų?
Ką iš tiesų slepia geriamas vanduo iš čiaupo?
Nors vanduo gali atrodyti tyras ir bekvapis, laboratorijose dažnai aptinkami įvairūs mikroteršalai. Tai nėra tik šiaip dulkės ar kalkės. Dažnai tai – cheminės medžiagos, kurių poveikis žmogaus organizmui vis dar aktyviai tiriamas.
Vienas dažniausiai pasitaikančių komponentų – chloras ir jo skilimo produktai. Jis naudojamas vandens dezinfekcijai, bet reaguodamas su organinėmis medžiagomis vandenyje suformuoja junginius, siejamus su lėtinėmis ligomis.
Nors kiekiai nedideli, nuolatinis vartojimas gali veikti kepenis, odą ar net endokrininę sistemą.
Taip pat aptinkama sunkiųjų metalų pėdsakų, ypač senesniuose daugiabučiuose su senais vamzdžiais.
Švinas, varis ar kadmis nėra matomi plika akimi, tačiau patekę į organizmą, kaupiasi ir gali turėti įtakos nervų sistemai ar hormonų pusiausvyrai.
Ir dar viena mažiau žinoma, bet vis aktualesnė grėsmė – farmacijos liekanos. Vokietijos ir Skandinavijos tyrimuose jau fiksuojami antibiotikų, kontraceptikų ir skausmą malšinančių vaistų pėdsakai net ir „švariame“ vandenyje.
Kaip tai veikia jūsų organizmą?
Dauguma žmonių net nesusimąsto, kad geriamas vanduo iš čiaupo gali daryti įtaką savijautai. Simptomai dažnai priskiriami stresui, nuovargiui ar amžiui, bet iš tikrųjų jų šaltinis gali būti kasdien vartojamas vanduo.
Teršalų kiekiai yra maži, tačiau problema slypi pastovume – kai mikrodozės kaupiasi mėnesiais ar net metais.
Kai kurios medžiagos trikdo medžiagų apykaitą, imunitetą ar hormoninę sistemą, o kūnas siunčia signalus, kurių nelengva iškart atpažinti.
Galimi požymiai ir poveikis:
- Nuolatinis nuovargis, nepaisant pakankamo miego – galimas požymis, kad kepenys apkrautos filtravimu.
- Odai pablogėjusi būklė: sausumas, bėrimai, niežulys – dažnai siejama su chloro junginiais ir sunkiaisiais metalais.
- Sumažėjusi koncentracija, „rūkas galvoje“ – gali rodyti lėtines reakcijas į mikroteršalus.
- Hormonų pusiausvyros sutrikimai, ypač moterims – įtaką gali daryti farmaciniai likučiai vandenyje.
- Silpnesnė imuninė sistema, dažnesni peršalimai ar uždegiminiai procesai.
Daugelis šių simptomų nėra tiesiogiai susiję su vandeniu iš pirmo žvilgsnio. Tačiau kai tik pakeičiamas jo šaltinis – naudojamas filtras ar verdamas vanduo – savijauta dažnai pagerėja.
Būtent todėl verta bent trumpam sustoti ir pagalvoti: ką geriame kasdien, nesusimąstydami?
Ar tikrai filtruotas ar buteliuose parduodamas vanduo geresnis?
Kai kyla abejonių dėl geriamo vandens iš čiaupo, daugelis griebiasi buteliuose parduodamo vandens. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo saugiausias sprendimas – aiškiai pažymėta sudėtis, kontrolė, gamintojo garantijos.
Plastiko taros kartais išskiria medžiagas, kurios, ypač šilumoje ar laikant ilgai, gali patekti į vandenį. Be to, ne visi vandenys buteliuose yra natūralūs – dalis jų tiesiog filtruotas čiaupas, užpiltas į butelį.
Tuo tarpu vandens virinimas sunaikina mikroorganizmus, bet nepašalina sunkiųjų metalų ar farmakologinių likučių. Net atvirkščiai – kai kurių cheminių medžiagų koncentracija gali padidėti dėl garavimo.
Geriausiu sprendimu daugeliui tampa filtravimas. Modernūs anglies, keramikos ar atvirkštinio osmoso filtrai sugeba pašalinti tiek mikrobus, tiek cheminius junginius.
Nors tai reikalauja šiokių tokių investicijų, tai investicija į ilgametę savijautą.
Ką daryti, kad geriamas vanduo iš čiaupo būtų saugus?
Net jei gyvenate vietovėje, kur vanduo laikomas „geru“, neverta aklai pasitikėti vien skaidrumu ar skoniu. Tikri vandens pavojai dažniausiai būna nematomi – tai gali būti ir nitratai, ir chloras, ir net mikroplastikas.
Pirmas žingsnis – sužinoti, ką geriate. Jei turite galimybę, verta atlikti vandens tyrimą – tai padės įvertinti, kokių medžiagų ar teršalų yra būtent jūsų čiaupo vandenyje.
Tyrimus siūlo tiek savivaldybės, tiek privatūs laboratoriniai centrai, o rezultatai dažnai nustebina net skeptikus.
Filtrai – viena veiksmingiausių priemonių. Rinkoje jų gausu: nuo paprastų ąsočių su anglies kasetėmis iki pažangių sistemų su keletu valymo etapų. Svarbiausia pasirinkti tokį, kuris filtruoja būtent tas medžiagas, kurių daugiausia jūsų vandenyje.
Taip pat galima apsvarstyti virinimą – ypač jei vanduo ima dvokti ar atrodo nešvarus. Nors virinimas nepašalina visko, jis bent jau sumažina biologinę riziką.
O jei galimybės leidžia – lietaus vandens surinkimas, filtravimas ir naudojimas buityje taip pat tampa vis populiaresnis.
Apibendrinimas
Daugelis mūsų priprato manyti, kad jei vanduo skaidrus ir teka iš čiaupo – jis automatiškai yra saugus. Deja, realybė daug sudėtingesnė.
Net ir Lietuvoje, kur vanduo laikomas vienu iš švaresnių, vis dažniau aptinkama pavojingų junginių, kurie kaupiasi organizme metų metus.
Svarbiausia – neprarasti budrumo. Juk tai, ką geriame kasdien, tiesiogiai veikia mūsų virškinimą, odą, imunitetą ir net hormoninę sistemą.
Maži pokyčiai – kaip tinkamas filtras ar vandens tyrimas – gali smarkiai sumažinti sveikatos rizikas ir pagerinti savijautą.
Geriamas vanduo iš čiaupo neturi būti grėsmė. Tinkamai pasirūpinus jo kokybe, galima drąsiai mėgautis vandeniu be baimės.
Tačiau tam reikia žinoti, ką geriame, ir imtis veiksmų, jei reikia. Vanduo – mūsų kūno pagrindas, tad verta jį rinktis atsakingai.
