Sodininkai dažnai girdi: rudenį azoto reikia vengti. Parduotuvėse ant pakuočių – užrašai „be azoto“, o patarimuose – tik kalis ir fosforas. Tačiau vis daugiau žmonių pastebi, kad kai kuriuose rudens trąšų mišiniuose azotas vis dėlto yra. Kodėl? Ar čia klaida, ar vis dėlto logiškas sprendimas?
Iš tiesų, azotas rudens trąšose nėra pavojingas jo tiesiog turi būti tinkamas kiekis ir forma. Mažas azoto kiekis padeda augalams sustiprinti šaknis ir paruošti dirvą pavasariui, o ne skatinti ūglių augimą.
Rudenį augalai dar nemiega – šaknys toliau dirba, kaupiasi maistinės medžiagos, o dirvožemis ruošiasi naujam sezonui. Todėl visiškas azoto atsisakymas kartais padaro daugiau žalos nei naudos.
Kodėl atsirado mitas, kad rudenį azotas kenkia augalams
Mintis, kad azotas rudenį žalingas, atsirado ne be priežasties. Dalis tiesos joje yra – tik dažnai ji suprantama per plačiai. Azoto perteklius šiuo metu iš tiesų gali pakenkti, tačiau jo visiškas nebuvimas taip pat nėra geras sprendimas.
Kai azoto būna per daug, augalai pradeda leisti naujus, minkštus ūglius. Jie nespėja sumedėti iki šalnų ir nušąla. Be to, toks augimas išbalansuoja augalo pasiruošimą žiemai – vietoj to, kad stiprintų šaknis, jis eikvoja jėgas lapams.
Dar viena priežastis, kodėl azotas laikomas blogu. Greitai tirpstančios azoto trąšos po lietaus tiesiog nuplaunamos gilyn, kur šaknys jų nepasiekia. Štai kodėl dažnai sakoma, kad rudenį trąšos nebesuveikia.
Tačiau kai kalbame apie mažas, subalansuotas dozes ar lėtai veikiančias trąšas, azotas tampa naudingas. Jis nebeprovokuoja ūglių augimo, o padeda šaknims stiprėti ir kaupti maisto medžiagas. Tad svarbu ne tiek ar naudoti, bet kiek ir kokį kiekį naudoti.
Kodėl azotas rudenį vis dar reikalingas
Kai vasaros darbai baigti, atrodo, kad augalai jau ilsisi. Bet kol dirvoje dar yra šilumos, jų šaknys dirba toliau. Štai kodėl mažas kiekis azoto rudenį jiems vis dar naudingas.
Azotas padeda šaknims augti ir kaupti energiją žiemai. Be jo augalas sunkiau pasisavina kitas medžiagas, ypač fosforą ir kalį. Kai azoto visai nėra, šaknys lėtėja, o kartu nukenčia ir dirvos gyvybingumas.
Rudenį augalui nereikia žalios masės – jam reikia stiprios šaknų sistemos. Mažas azoto kiekis čia veikia kaip pagalbininkas, kuris palaiko pusiausvyrą. Todėl trąšose jo būna tik tiek, kiek pakanka, kad šaknys nenustotų dirbti, o augalas pasiruoštų šalčiui.
Tad jei ant pakuotės pamatai užrašą, kad rudens trąšose yra šiek tiek azoto – tai nėra klaida. Tai ženklas, kad gamintojas įvertino, jog be jo žiemai ruoštis augalams būtų sunkiau.
Azotas padeda augalams įsisavinti fosforą ir kalį
Augalai geriausiai auga tada, kai mityba subalansuota. Kiekvienas elementas turi savo vaidmenį, tačiau jie veikia tik kartu. Azotas padeda šaknims dirbti aktyviau, todėl augalas lengviau pasisavina fosforą ir kalį – dvi pagrindines medžiagas, kurios rudenį svarbiausios.
Kai azoto trūksta, šaknys tampa pasyvios, o fosforas lieka dirvoje nepanaudotas. Tuomet net ir patręšus tinkamomis trąšomis, efektas būna silpnas, nes augalas tiesiog neturi jėgų viską įsisavinti. Mažas azoto kiekis padeda išlaikyti balansą ir palaiko šaknų veiklą, kad kitos maistinės medžiagos būtų panaudotos iki galo.
Rudeninėse trąšose azoto paprastai būna nedaug – vos keli procentai. Tiek visiškai pakanka, kad augalas stiprintų šaknis, bet neleistų augti naujiems ūgliams. Svarbiausia, kad dirva būtų drėgna ir gyvybinga – tada azotas, fosforas ir kalis veikia kartu, o augalas pasiruošia žiemai be streso.
Kokią azoto formą rinktis rudenį
Rudenį tinka ne bet koks azotas. Greitai tirpstančios trąšos, tokios kaip amonio nitratas, išgaruoja ar išsiplauna su lietumi, todėl naudos iš jų beveik nebūna. Augalai tiesiog nespėja pasisavinti medžiagų, o dalis jų net prarandama.
Daug geriau veikia lėtai veikiančios trąšos. Jos pamažu išskiria azotą ir maitina augalą visą rudens laikotarpį. Toks tręšimas saugesnis, nes neprovokuoja naujų ūglių augimo, o šaknys gauna pastovią, ramią mitybą.
Tokių trąšų pavyzdys – universalios rudens granulės su mažu azoto kiekiu. Jose azoto tik apie tris procentus, o kalio penkis kartus daugiau. Tai optimalus santykis, leidžiantis augalui pasiruošti žiemai ir išlaikyti dirvos derlingumą.
Išvados
Azoto visiškai atsisakyti rudenį nereikia. Jis svarbus tam, kad šaknys galėtų aktyviai veikti ir pasisavinti kitas medžiagas. Be jo augalas sunkiau pasiruošia šalčiui, o dirva praranda dalį gyvybingumo.
Tiesa, čia svarbus saikas. Didelis azoto kiekis skatina jaunų ūglių augimą, todėl naudoti reikia tik tiek, kad augalas stiprintų šaknis, o ne lapus. Dėl to rudeninėse trąšose azoto visada mažiau nei kalio ar fosforo.
Geriau rinktis lėtai veikiančias trąšas – tiek mineralines, tiek organines. Jos veikia švelniai, nepersotina dirvos ir leidžia augalams ramiai pasiruošti žiemai. Tinkamai parinktas azotas rudens trąšose padeda išlaikyti pusiausvyrą ir užtikrina, kad pavasarį augalai pabustų stiprūs ir gyvybingi.