Dirvožemio derlingumo atkūrimas ne visada prasideda nuo trąšų, intensyvaus kasimo ar kruopštaus kiekvienos piktžolės pašalinimo. Kartais geriausia pradžia yra atidžiau pažvelgti į tai, kas vyksta po žemės paviršiumi.
Vienais metais naujai įdirbtame plote pomidorai gali augti gerokai geriau nei kruopščiai prižiūrimose lysvėse. Tokia situacija ypač dažna ten, kur anksčiau ilgą laiką augo žolė ar kiti augalai. Iš pirmo žvilgsnio tokia žemė gali atrodyti neparuošta, tačiau joje jau būna susiformavusi gyva ekosistema.
Piktžolės ne visada yra vien priešas
Natūraliai auganti augalija saugo dirvožemį nuo kaitrios saulės, vėjo ir stipraus lietaus. Piktžolių šaknys prasiskverbia į skirtingus žemės sluoksnius, juos purena ir palieka kanalus, kuriais lengviau juda oras bei vanduo.
Šienaujant augalus nebūtina visko išnešti iš sklypo. Nupjautą žolę galima palikti ant dirvos arba panaudoti kaip mulčią. Jai džiūstant, į žemę grįžta dalis maistinių medžiagų, o augalų liekanos tampa maistu įvairiems dirvožemio gyventojams.
Tačiau tai nereiškia, kad visas piktžoles reikia palikti augti tarp daržovių. Svarbiau atsisakyti požiūrio, kad visi savaime augantys augalai yra beverčiai. Juos galima kontroliuoti, nupjauti ir panaudoti dirvožemio apsaugai, užuot išrovus su šaknimis ir išgabenus iš lysvės.
Po žeme vyksta sudėtingas darbas
Derlinga žemė nėra vien mineralų mišinys. Joje gyvena daugybė bakterijų, grybų, dumblių, pirmuonių ir kitų mikroskopinių organizmų. Jie skaido augalų liekanas, padeda paversti maistines medžiagas augalams prieinama forma ir prisideda prie šaknų apsaugos.
Šalia mikroskopinių organizmų dirvoje gyvena ir didesni gyventojai. Smulkūs vabzdžiai, erkės, nematodai, sliekai bei kiti bestuburiai smulkina organines liekanas, maišo žemės sluoksnius ir palaiko jos purumą.
Net kurmiai, pelės ar kiti kasantys gyvūnai atlieka tam tikrą vaidmenį. Jų išrausti tuneliai pagerina vandens ir oro judėjimą dirvoje, nors darže tokie gyventojai ne visada pageidaujami.
Ko geriau nedaryti su dirvožemiu
- Nepalikti žemės visiškai plikos po kiekvieno derliaus
- Neskubėti išvežti visų nupjautų augalų liekanų
- Be reikalo nepurenti dirvos per giliai
- Nenaikinti visos savaime augančios augalijos vien dėl tvarkingos išvaizdos
- Nesitikėti, kad vien trąšos pakeis gyvą dirvožemio ekosistemą
Per dažnas ir gilus žemės kasimas gali pažeisti šaknų tinklą bei sutrikdyti skirtinguose sluoksniuose gyvenančius organizmus. Dirvožemiui taip pat nepalanku ilgai būti sausam, suspaustam ar nuolat nuogam.
Kaip padėti žemei atsigauti
Dirvožemio derlingumo atkūrimas dažniausiai remiasi organinių medžiagų grąžinimu į lysvę. Tam gali būti naudojama nupjauta žolė, sveiki augalų likučiai, kompostas ar kitos tinkamai paruoštos natūralios medžiagos.
Mulčias padeda išlaikyti drėgmę, saugo paviršių nuo perkaitimo ir sudaro sąlygas dirvožemio organizmams veikti. Laikui bėgant augalinės liekanos suyra, o jų maistinės medžiagos grįžta į žemę.
Naudinga keisti auginamus augalus, neapsodinti to paties ploto viena kultūra kasmet ir po derliaus nepalikti lysvės visiškai tuščios. Kuo daugiau dirvoje vyksta natūralių procesų, tuo lengviau palaikyti jos purumą ir derlingumą.
Tvarkinga lysvė nebūtinai yra ta, kurioje nėra nė vieno lapo ar žolės stiebelio. Gyvas dirvožemis kartais atrodo mažiau nepriekaištingas, tačiau būtent jame nuolat vyksta procesai, nuo kurių priklauso būsimų augalų augimas.