Laikos ilgą laiką buvo neatsiejamos nuo žmonių gyvenimo šiauriniuose kraštuose. Jos saugojo gyvenvietes, lydėjo medžiotojus, tempė krovinius ir padėdavo išgyventi ten, kur klimatas buvo itin atšiaurus. Laikų veislės istorija prasidėjo ne parodų ringuose, o kasdienėje kovoje su šalčiu, laukine gamta ir dideliais atstumais.
Šie šunys formavosi natūraliai, todėl jų išvaizda ir gebėjimai buvo atrenkami pagal praktinę naudą. Žmonėms reikėjo ne dekoratyvaus augintinio, o ištvermingo, protingo ir savarankiško pagalbininko. Būtent dėl to laikos iki šiol vertinamos dėl savo atsparumo ir stipraus darbo instinkto.
Šunys, prisitaikę prie atšiauraus gyvenimo
Pirmosios laikų atmainos susiformavo Rusijos šiaurėje ir Sibire, kur šunys gyveno greta vietinių bendruomenių. Senųjų laikų atvaizdams priskiriama maždaug tūkstančio metų istorija. Tokie šunys lydėjo šeimininkus ilgose kelionėse, padėdavo medžioti ir saugodavo namus.
Gyvenimas atokiuose regionuose neleido laikyti gyvūnų vien dėl draugijos. Šuo turėjo atlikti konkrečią užduotį, o jo išlikimas priklausė nuo gebėjimo savarankiškai veikti sudėtingomis sąlygomis. Laikos galėjo ištverti šaltį, ilgai judėti dideliais atstumais ir dirbti kartu su žmogumi.
Miškuose ir tundroje šie šunys kartais kryžmindavosi su vilkais. Medžiotojai taip pat augindavo paimtus vilkų jauniklius, tačiau laukinių protėvių genų pėdsakų galima aptikti daugelyje šiandien žinomų laikų. Tai paaiškina jų išskirtinį atsargumą, savarankiškumą ir stiprų medžioklės instinktą.
Ne tik medžioklei
Skirtinguose regionuose laikos atlikdavo nevienodas užduotis. Jakutijoje jos galėdavo nuvyti nuo gyvenvietės mešką su jaunikliais, Jamalo pusiasalyje saugodavo žmones ir ganydavo gyvulius, o Tolimuosiuose Rytuose padėdavo medžiotojams, kaimo gyventojams ir miestų žmonėms.
- medžiodavo įvairius laukinius gyvūnus
- saugodavo gyvenvietes ir sodybas
- padėdavo sekti grobį
- tempdavo krovinius ir lydėdavo žmones kelionėse
- karo metais gabeno krovinius, ieškojo minų ir saugojo objektus
Per Antrąjį pasaulinį karą tūkstančiai laikų buvo išvežtos iš Vakarų Sibiro, Rusijos šiaurės ir Uralo. Jos gabeno sužeistuosius bei krovinius, ieškojo minų, saugojo svarbius objektus ir buvo naudojamos kitoms karinėms užduotims.
Kaip laikos tapo pripažintomis veislėmis
Organizuotas laikų tyrinėjimas ir veisimas pradėtas tik XIX amžiaus antroje pusėje. Iš pradžių daugiausia dėmesio buvo skiriama medžiokliniams šunims, paplitusiems Rusijos šiaurėje ir kai kuriuose Sibiro regionuose.
Po revoliucijos pradėta kryptingai rūpintis vietinėmis medžioklinių šunų linijomis. 1943 metais atsirado pirmieji laikų veislynai, o po karo pradėtas nuoseklesnis veisimas. 1952 metais buvo patvirtinti pirmieji trijų laikų veislių standartai.
Šiandien tarptautiniu mastu pripažįstamos rusų europinė, Vakarų Sibiro ir Rytų Sibiro laikos. Karelijos ir Suomijos laika pripažįstama tik Rusijoje. Tai rodo, kad žodis „laika“ apima ne vieną identišką veislę, o kelias artimas, skirtingomis sąlygomis susiformavusias šunų grupes.
Charakteris išliko toks pat
Laikos pasižymi aktyvumu, drąsa ir gebėjimu savarankiškai priimti sprendimus. Jos nėra šunys, kuriems pakanka trumpo pasivaikščiojimo aplink namą. Šiems gyvūnams reikia judėjimo, užduočių ir galimybės panaudoti savo natūralius instinktus.
Laikų veislės istorija paaiškina, kodėl jos gali būti užsispyrusios ir ne visada aklai paklusti šeimininkui. Tūkstančius metų jos buvo atrenkamos ne dėl paklusnumo parodų ringe, o dėl gebėjimo veikti sudėtingomis aplinkybėmis.
Šiandien kai kurios laikos vis dažniau tampa parodų ar šeimos šunimis, tačiau jų darbinė prigimtis niekur nedingo. Laikų veislės istorija primena, kad jų išskirtinė išvaizda tėra nedidelė dalis to, kas šiuos šunis pavertė tokiais vertingais žmogaus palydovais.