Magnio papildų pasirinkimas dažnai prasideda nuo klaidinančio palyginimo. Vienoje pakuotėje gali būti nurodyta 400 mg magnio oksido, o kitoje – vos 100 mg magnio bisglicinato. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pirmasis produktas yra gerokai stipresnis, tačiau vien skaičiaus ant dėžutės nepakanka.
Prieš renkantis papildą svarbu suprasti, kiek jame yra tikrojo, arba elementinio, magnio, kokia jo cheminė forma ir ar apskritai yra pagrindo manyti, kad organizmui šio mineralo trūksta.
Kada magnio gali būti per mažai
Magnis reikalingas nervų sistemos veiklai, raumenų susitraukimams, širdies darbui ir kaulams. Jo trūkumas gali būti susijęs su nevisaverte mityba, kai racione mažai riešutų, sėklų, ankštinių augalų ir žalių lapinių daržovių.
Mažesnis magnio kiekis taip pat gali būti nustatomas sergant kai kuriomis žarnyno ligomis, ilgai trunkant viduriavimui, blogai kontroliuojant 2 tipo diabetą ar vartojant alkoholį. Mineralų pusiausvyrą gali paveikti ir tam tikri vaistai, įskaitant kai kuriuos diuretikus bei ilgai vartojamus vaistus nuo refliukso.
Naktiniai mėšlungiai, akių voko trūkčiojimas, nuovargis ar prastesnis miegas kartais siejami su magnio trūkumu, tačiau tokie simptomai nėra specifiniai. Juos gali sukelti ir neišsimiegojimas, skysčių trūkumas, geležies stoka, venų problemos ar kitos priežastys. Vien kraujo tyrimas taip pat ne visada tiksliai parodo bendras organizmo atsargas, nes didžioji dalis magnio sukaupta ne kraujyje.
Todėl brangesnė pakuotė ar pažadas, kad produktas skirtas nervams ir miegui, savaime neįrodo, kad būtent magnio ir trūksta.
Ką iš tikrųjų reiškia skaičius ant pakuotės
Etiketėje gali būti nurodytas visos magnio druskos svoris arba elementinio magnio kiekis. Vertinant papildą svarbiausia ieškoti eilutės, kurioje aiškiai parašyta „magnis“ ir nurodyta jo masė miligramais. Nacionalinių sveikatos institucijų rekomendacijose taip pat pabrėžiama, kad papildų etiketėse nurodomas būtent elementinio magnio kiekis, o ne viso junginio svoris oficialioje informacijoje apie magnį.
Skirtingose magnio formose elementinio mineralo dalis nevienoda. Apytiksliai ji sudaro:
- magnio okside apie 60 procentų
- citrate 11-16 procentų
- malate 12-15 procentų
- glicinate apie 14 procentų
- laktate 10-12 procentų
- taurate apie 9 procentus
- treonate apie 7 procentus
Pavyzdžiui, tabletėje, kurioje nurodyta 400 mg magnio oksido, gali būti apie 240 mg elementinio magnio. Tuo metu 100 mg bisglicinato, jei tai yra junginio, o ne paties mineralo kiekis, suteiktų tik apie 14 mg magnio. Jeigu etiketėje parašyta „magnis iš bisglicinato 100 mg“, tuomet skaičiuoti papildomai nereikia – tai jau yra elementinio magnio kiekis.
Forma svarbi, bet ji nėra vienintelis kriterijus
Magnio junginių pasisavinimas skiriasi. Geriau tirpstančios formos, tokios kaip citratas, laktatas ar chloridas, dažnai pasisavinamos lengviau nei oksidas. Kita vertus, magnio oksidas gali turėti ryškesnį laisvinamąjį poveikį ir kai kuriems žmonėms sukelti viduriavimą.
Magnio papildų pasirinkimas neturėtų būti grindžiamas vien reklaminiais pažadais apie geresnį miegą ar ramesnius nervus. Nėra pagrindo manyti, kad viena konkreti forma visiems žmonėms vienodai išsprendžia miego problemas. Svarbiau įvertinti elementinio magnio kiekį, toleravimą ir tikėtiną poreikį.
Kada reikėtų pasitarti su gydytoju
Didelės papildų dozės gali sukelti viduriavimą, pykinimą ir pilvo spazmus. Sveikiems suaugusiesiems viršutinė leistina papildomo magnio riba paprastai yra 350 mg per parą, neįskaičiuojant su maistu gaunamo mineralo pagal medicinos specialistams skirtą informaciją.
Ypač atsargiai papildus reikėtų rinktis sergant inkstų ligomis arba vartojant antibiotikus, vaistus nuo osteoporozės, diuretikus ir kai kuriuos vaistus nuo refliukso. Magnis gali keisti kai kurių vaistų pasisavinimą, todėl tarp jų vartojimo kartais būtina daryti kelių valandų pertrauką.
Jeigu vargina nuolatinis mėšlungis, stiprus nuovargis, širdies ritmo sutrikimai ar ilgai trunkantis miego pablogėjimas, saugiau pirmiausia ieškoti priežasties, o ne savarankiškai didinti papildo dozę.