Sodas ir daržasKodėl vieni spygliuočiai pavasarį paruduoja, o kiti išlinksta

Kodėl vieni spygliuočiai pavasarį paruduoja, o kiti išlinksta

Po žiemos sode ne visada laukia malonūs vaizdai: rudenį žaliavusi tuja gali paruduoti vienoje pusėje, koloninis kadagys išsiskėsti, o nedidelė eglutė prarasti dalį spyglių. Tokie pokyčiai nebūtinai reiškia, kad augalas žuvo. Dažnai problemų priežastys būna susijusios su saulės spinduliais, vėju, sniego svoriu ar drėgmės trūkumu.

Todėl spygliuočių paruošimas žiemai neturėtų prasidėti nuo skubaus augalų dengimo. Pirmiausia reikėtų apžiūrėti kiekvieną augalą ir įvertinti jo amžių, augimo vietą, dirvožemio būklę bei tai, kurios šakelės keičia spalvą.

Kas spygliuočiams pavojingiausia šaltuoju metu

Eglės, tujos ir kadagiai žiemą nenumeta visų spyglių, todėl jų vandens poreikis visiškai neišnyksta. Saulėtą ir vėjuotą dieną spygliai gali išgarinti daugiau drėgmės, nei šaknys jos gauna iš įšalusios žemės. Dėl to pietinėje ar vakarinėje augalo pusėje spygliai kartais paruduoja ir pavasarį nudžiūsta.

Ypač sudėtingos būna saulėtos žiemos pabaigos dienos, kai augalas jau pradeda šilti, tačiau dirva dar išlieka įšalusi. Tokia būklė gali sukelti vadinamąjį žiemos išdžiūvimą. Labiau rizikuoja jauni, neseniai pasodinti augalai, taip pat augantys atviroje vietoje ar prie šviesios sienos.

Žalos gali pridaryti ir šlapias sniegas. Jis apsunkina tankias lajas, išlenkia šakas, o jautresnių kadagių ar kitų daugiastiebių augalų šakos gali net nulūžti. Prie problemų kartais prisideda ir druska, patenkanti ant augalų nuo takų bei važiuojamosios dalies.

Ruduojantys spygliai ne visada reiškia ligą

Rudenį ar žiemos pradžioje tujų lajos viduje esančios šakelės gali pagelsti, paruduoti ir nukristi. Dažniausiai tai normalus senesnių spyglių atsinaujinimo procesas. Jie auga tankios lajos šešėlyje, gauna mažiau šviesos ir po kelerių metų natūraliai nudžiūsta.

Įprastai išorinė augalo dalis išlieka žalia, o spalvą pakeičia tik viduje esantys seni ūgliai. Daugiau dėmesio reikėtų skirti tuomet, kai ruduoja jaunos šakelės, pažeidimas apima vieną lajos pusę arba augalas atrodo nusilpęs po pasodinimo.

Ką patikrinti prieš ruošiant augalus žiemai

Prieš imantis bet kokių darbų verta įvertinti visą augalo aplinką. Apžiūrėkite, ar po mulčiu esanti žemė nėra visiškai sausa, ar šalia nėra vietų, kur kaupiasi vanduo, ir ar augalas neauga tiesiai prie takelio, nuo kurio ant jo gali patekti druska.

  • Patikrinkite, ar ruduojančios šakelės yra lajos viduje, ar išorėje
  • Įvertinkite, ar augalas jaunas, neseniai pasodintas, ar jau daugelį metų auga toje pačioje vietoje
  • Apžiūrėkite, ar šakas gali nulaužti nuo stogo krintantis sniegas
  • Atkreipkite dėmesį, ar augalas gauna stiprią saulę žiemos pabaigoje
  • Patikrinkite dirvos drėgmę po mulčio sluoksniu

Sausą dieną iš lajos galima išrinkti lengvai atsiskiriančias nudžiūvusias šakeles. Tankiame vainike susikaupusios senos augalų liekanos ilgai išlieka drėgnos ir trukdo orui cirkuliuoti. Pašalinti reikėtų tik tai, kas aiškiai nudžiūvę ir lengvai išsiima, neplėšiant gyvų šakų.

Ar visus spygliuočius reikia dengti vienodai

Ne. Didelė, gerai įsišaknijusi eglė dažniausiai žiemą susitvarko pati, o jaunai tujai, mažai „Konikai“ ar siauram kadagiui gali prireikti papildomos apsaugos. Sprendimą lemia ne vien augalo rūšis, bet ir jo amžius, veislė, augimo vieta bei konkrečios oro sąlygos.

Spygliuočių paruošimas žiemai turėtų būti atliekamas prieš dirvai visiškai įšąlant, tačiau darbų pradžios nereikėtų sieti su viena konkrečia kalendorine data. Svarbiausia, kad augalas būtų apžiūrėtas iš anksto, o pasirinkta apsauga netrukdytų jam vėdintis ir nepažeistų šakų.

Populiariausi

- Reklama -

Naujausi

- Reklama -

Rekomenduojame

- Reklama -

Skaitykite daugiau