Vos tik pasirodo pirmieji daigai, sode ima rastis ir nepageidaujami svečiai – šliužai bei sraigės. Jie tyliai, bet greitai sugraužia salotų lapus, gėlių pumpurus ar net ką tik sudygusias daržoves.
Nors dažnai puolame ieškoti purškalų ar barstomų miltelių, problema gali slypėti visai kitur. Kartais patys, to nė nežinodami, sukuriame tobulas sąlygas kenkėjams.
Yra tam tikri dalykai, kurie šliužus ir sraiges traukia kaip magnetas – nuo konkrečių augalų iki sodo mulčio ar drėgnų vietų, kurių neliečia saulė.
Ir jei žinotume, kas traukia šliužus ir sraiges, kai kurių nuostolių galėtume išvengti be jokių chemikalų.
Toliau aptarsime, kokie augalai, medžiagos ar net paprasti sodo įpročiai padaro jūsų daržą patrauklų gleivėtiems „svečiams“ – ir ką daryti, kad jie aplenktų jūsų lysves.
Šliužų mėgstami augalai – kas ant jūsų stalo, tas ir jų meniu
Jei darže pasėjote salotų, pasodinote agurkų ar palikote gėlyną su šeimininkėmis (hostomis) – galite būti tikri, kad šliužai čia ilgai neužtruks.
Jie renkasi pačius sultingiausius, švelniausius augalus, lygiai taip, kaip ir mes renkamės kąsnį prinokusios braškės.
Salotos – tikras šliužų rojus. Ploni, vandeningi lapai šiems kenkėjams yra lyg švediškas stalas. Taip pat dažnai puolamos jaunos cukinijos, pupelės, žemuogės, bazilikai. Visi šie augalai – su minkštais lapeliais, kuriuos lengva pragraužti.
Ypač pavojingas metas – po lietaus arba šiltomis, drėgnomis naktimis. Būtent tada šliužai išlenda maitintis. Jei šalia augalų paliekama daug drėgmės arba dirva mulčiuojama neapdairiai, jie turi viską, ko reikia: maistą ir pastogę.
Tai nereiškia, kad tokių augalų reikėtų atsisakyti. Bet svarbu žinoti, kad jie – tikras masalas šliužams. O tai reiškia: šalia reikėtų imtis apsaugos priemonių arba keisti kai kuriuos priežiūros įpročius.
Taip pat skaitykite: Ūkininkų patarimai nuo šliužų
Mulčias, drėgmė ir pasislėpimo vietos – ko šliužams reikia išgyventi
Mulčias – puikus sodo pagalbininkas, jei naudojamas teisingai. Tačiau čia slypi viena didžiausių klaidų. Šviežia žolė, storas šiaudų sluoksnis ar kompostu neperdirbtos augalinės liekanos dažnai tampa ne apsauga, o šliužų viešbučiu.
Po drėgna danga šliužai randa vėsią, saugią vietą dienos poilsiui. Jie slepiasi po mulčiu iki vakaro, o sutemus ramiai išeina į daržą – maitintis. Kuo storesnis, tankesnis ir mažiau vėdinamas mulčias, tuo didesnė rizika.
Taip pat pavojų kelia nepakankamai saulėje apšviestos, nuolat drėgnos sodo vietos – ypač prie šiltnamių, komposto dėžių, po laistytuvais ar statinėmis.
Ten dažnai būna ir daug šešėlio, o tai – ideali buveinė gleivėtiems kenkėjams.
Kitas nematomas „magnetas“ – sodo šiukšlės ir lentos. Po jomis šliužai slepiasi dienomis. Jei tokių daiktų gausu, jų nesunku aptikti visai šalia lysvių.
Tad jei galvojate, kas traukia šliužus ir sraiges, pirmiausia žvilgtelėkite ne tik į augalus, bet ir į pačias jūsų sodo sąlygas – drėgmę, prieglobstį ir per tankų mulčią.
Paslėptos šliužų buveinės – ko geriau nelaikyti sode
Net jei lysvės atrodo tvarkingos, šliužai gali slėptis visai šalia – po senomis lentomis, plytomis ar sodo plėvelėmis. Tai vietos, kur dieną būna vėsu, drėgna ir tamsu – šliužų ir sraigių rojus.
Jie nesirenka vien tik maisto – jiems svarbi ir saugi buveinė. Būtent todėl šliužai dažnai aptinkami ne lysvėje, o šalia – kur žmonės palieka nereikalingus daiktus ar sodo „laikinus sprendimus“.
Daiktai, kurie traukia šliužus ir sraiges kaip magnetas:
- Senas lentas ir faneros gabalai – ypač jei jie guli ant žemės.
- Šiltnamio plėvelės likučiai ar agroplėvelės skiautės.
- Nenaudojamos plytos, akmenys, keraminės plytelės, kurias paliekame „iki panaudojimo“.
- Apvirtę vazonai ar dubenys, kurie surenka drėgmę.
- Žolės ar piktžolių krūvos, kurios nebuvo išvežtos ar kompostuotos laiku.
Tokie objektai atrodo nekalti, bet juose gali slėptis dešimtys šliužų. Ypač kai oro sąlygos palankios – lietus, šiluma, vakariniai šešėliai.
Jei norite sumažinti šliužų kiekį be chemijos, pirmas žingsnis – atsikratyti jų slėptuvių. Net vien lentos pakėlimas gali parodyti, kiek daug jų jau laukia vakaro.
Drėgmė – slapta šliužų sąjungininkė
Dauguma sodininkų žino, kad šliužai mėgsta drėgmę, bet dažnai neįvertina, kiek daug jos suteikia patys – net nenorėdami.
Laistymas vakarais, užsistovėjęs vanduo šalia lysvių ar net prastas dirvos drenažas kuria idealias sąlygas šliužų nakvynei ir mitybai.
1. Laistymas vakarais – viena iš dažniausiai daromų klaidų. Laistant vakare, žemė lieka drėgna visai nakčiai, o tai reiškia – šliužai gali ramiai maitintis iki ryto.
Jie mėgsta tamsą ir drėgmę, tad tai tarsi kvietimas šventei. Kur įmanoma, laistymą reikėtų perkelti į rytą – taip žemė spės pradžiūti iki vakaro.
2. Netolygus drėkinimas. Kartais vienos vietos laistomos per gausiai, kitos paliekamos sausos. Dėl to susidaro drėgni plotai, kuriuos šliužai greitai atranda ir pradeda naudoti kaip pastovią slėptuvę.
Geriausia – tolygi, saikinga drėgmė ir vengiama stovinčio vandens.
3. Sunkiai džiūstanti dirva arba molingas gruntas. Tokiose vietose net po trumpesnio lietaus susidaro užsistovėjęs paviršinis vanduo.
Jei nepagerinamas grunto aeravimas ar struktūra, šliužai įsikuria ilgam. Komposto ar smėlio įmaišymas gali pagerinti sąlygas augalams ir kartu atbaidyti kenkėjus.
Kai galvojame, kas traukia šliužus ir sraiges, drėgmė turėtų būti pirmasis įtarimų taškas.
Ji ne tik leidžia šiems kenkėjams išgyventi, bet ir daugintis – o tai reiškia, kad vienas vakarinis laistymas per savaitę gali turėti ilgesnį efektą, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kvapai, kurie traukia ar atbaido – nematoma šliužų logika
Ne visi augalai šliužams vienodai įdomūs. Kai kurie jų vilioja ne tik minkštais lapais, bet ir kvapu – nors tai vos juntama žmogui, šliužams tai orientyras.
Augalai su švelniu, sultingu aromatu – pavyzdžiui, salotos ar bazilikai – veikia kaip signalas: čia galima pavalgyti. Tuo metu stipresnio kvapo žolės dažnai lieka ramybėje.
Tai paaiškina, kodėl vienose lysvėse šliužų kone nematyti, o kitos nusiaubiamos per vieną naktį. Aromatiniai augalai, tokie kaip česnakai, levandos ar šalavijai, jiems ne tik nepatrauklūs – kai kuriais atvejais net erzina.
Šliužai turi jautrią kūno paviršiaus receptorių sistemą, kuri reaguoja į tam tikrus cheminius junginius.
Dar viena įdomi detalė – fermentuojantis, pūvantis kvapas. Jei sode paliekamos pūvančios daržovių liekanos ar supuvę vaisiai, jie tampa tikru šliužų traukos centru.
Net jei jie nesiruošia jų valgyti, kvapas gali pritraukti. O kai jau atsiduria šalia lysvės – maisto visada atsiras.
Todėl ir šiuo atveju svarbu ne tik tai, ką auginame, bet ir kaip kvepia mūsų sodas. Kvapų pasaulyje šliužai orientuojasi gerokai geriau nei mes – ir iš to priima sprendimą, kur verta užsukti nakčiai.
Išvados – mažiau klaidų, mažiau šliužų
Nors gali atrodyti, kad šliužai ir sraigės atsiranda tarsi iš niekur, jų buvimas dažnai susijęs su mūsų pačių pasirinkimais.
Per gausus laistymas, netinkamas mulčias, paliktos sodo atliekos ar augalai, kuriuos jie dievina – visa tai sudaro palankias sąlygas jiems daugintis ir plisti.
Jei žinome, kas traukia šliužus ir sraiges, galime keisti savo sodo priežiūros įpročius. Ne visada reikia brangių priemonių ar cheminių sprendimų – dažnai užtenka pakelti vieną lentą ar pakeisti laistymo laiką.
Sodas gali būti ne tik gražus, bet ir atsparesnis kenkėjams. Tam reikia vos kelių sprendimų: daugiau šviesos, mažiau slėptuvių, protingas mulčiavimas ir atsargus augalų pasirinkimas.
