Prinokęs moliūgas yra vienas svarbiausių gero derliaus požymių, bet ne visada lengva tai atpažinti. Vieni žmonės skuba skinti per anksti, kiti laukia per ilgai, ir galiausiai moliūgas praranda skonį ar net pradeda gesti.
Kad nereikėtų spėlioti, yra keli aiškūs požymiai, kurie padeda suprasti, kada moliūgas jau subrendęs. Pažvelgus į žievę, kotą ar net pabeldus į vaisių galima nesunkiai nuspręsti, ar jis pasiruošęs keliauti į virtuvę.
Tanki žievė rodo prinokimą
Vienas patikimiausių būdų suprasti, ar moliūgas prinokęs – patikrinti jo žievę. Jei ji tvirta ir paspaudus nelieka įspaudų, galima drąsiai sakyti, kad vaisius jau subrendęs. Tokie moliūgai dažniausiai būna ir ilgaamžiškesni, todėl juos lengviau laikyti per žiemą.
Pavyzdžiui, sviestinio moliūgo žievė visada bus plonesnė ir gali lengviau pasiduoti paspaudus. Tokiu atveju reikia atkreipti dėmesį ne tik į kietumą, bet ir į spalvą – prinokę vaisiai tampa šviesiai rudi arba smėlio atspalvio. Kitų rūšių moliūgai dažniausiai įgauna sodrią oranžinę, rudą ar geltoną spalvą.
Raštas ant žievelės
Prinokę moliūgai dažnai išsiskiria ryškesniu ir aiškiau matomu raštu. Žievelės spalva tampa sodresnė, o paviršiuje matomi dryžiai ar dėmelės įgauna intensyvesnius atspalvius. Tai vienas iš ženklų, kad vaisius pasiekė brandą ir sukaupė daugiau maistinių medžiagų.
Vis dėlto ne visų veislių moliūgai vienodi. Pavyzdžiui, žalios spalvos veislės gali turėti mažiau pastebimą raštą, o kai kurios rūšys, tokios kaip benincasa, prinokę pasidengia balkšvu apnašu. Šis matinis sluoksnis yra natūralus ir rodo, kad vaisius subrendęs.
Patyrę daržininkai sako, kad atidžiai stebint žievę galima labai tiksliai nustatyti, ar moliūgas pasiruošęs derliui. Raštas tampa ne tik ryškesnis, bet ir pastovesnis – neprinokę vaisiai dažnai dar būna nelygaus ar nevienodo atspalvio.
Kietas ir sumedėjęs kotas
Dar vienas aiškus ženklas, kad moliūgas prinokęs, yra jo kotas. Brandus vaisius nebebūna minkštas – kotas tampa kietas, sumedėjęs ir net šiek tiek šiurkštus. Paėmus moliūgą į rankas jaučiasi, kad stiebas yra lengvesnis ir visiškai kitokios tekstūros nei neprinokusio.
Neprinokusių moliūgų kotai paprastai būna minkšti, sultingi ir lengvai nulaužiami. Tuo tarpu prinokusį moliūgą nuskinti vien rankomis praktiškai neįmanoma – reikia žirklių arba peilio. Tai padeda užtikrinti, kad vaisius tikrai subrendo ir galės būti laikomas ilgiau.
Kotas yra tarsi natūralus rodiklis, kuris neleidžia suklysti. Jeigu jis atrodo sumedėjęs ir sausas, galima būti beveik tikriems, kad moliūgas jau pasiruošęs keliauti į sandėlį ar ant stalo.
Skambesys, kuris išduoda brandą
Prinokę moliūgai turi dar vieną įdomų požymį – jų skleidžiamą garsą. Pabeldus į vaisių galima atpažinti, ar jis jau subrendęs. Subrendęs moliūgas skamba aiškiai, tarsi tuščiaviduris, panašiai kaip arbūzas.
Neprinokęs moliūgas skleidžia visai kitokį garsą – duslų, sunkų, be to „skambesio“. Tai ženklas, kad viduje dar yra per daug drėgmės ir vaisius nesubrendęs iki galo.
Į ką atkreipti dėmesį beldžiant į moliūgą:
- Prinokęs skleidžia aiškų, skambų garsą.
- Neprinokęs – duslų, prislopintą.
Šis paprastas būdas ypač patinka daržininkams, nes nereikia pjaustyti ar spausti vaisiaus – pakanka lengvai pabelsti ir iš karto supranti, ar metas imti derlių.
Išvados
Derliaus nuėmimo laikas yra labai svarbus, todėl verta pasikliauti keliais paprastais požymiais. Tanki žievė, ryškus raštas, sumedėjęs kotas ir aiškus vaisiaus skambesys padeda nesuklysti. Tai patikimi signalai, kad moliūgas jau pasiekė brandą.
Patyrę daržininkai tikina, kad įgudus atpažinti šiuos ženklus, derlius tampa kokybiškesnis, o vaisiai ilgiau išsilaiko sandėliuojami. Be to, subrendę moliūgai būna ne tik skanesni, bet ir vertingesni maistine prasme.
Laikantis šių taisyklių, galima būti tikriems, kad prinokęs moliūgas pateks ant stalo tinkamu metu – nei per anksti, nei per vėlai.
