Uogienės pelijimas kelia galvosūkį daugeliui – kodėl vienos išsilaiko metus be jokio vargo, o kitos jau po kelių savaičių pasidengia balta plėvele? Atrodo, kad receptai ir uogos tie patys, bet skirtumas slypi ne pačiuose produktuose, o mažuose, dažnai nepastebimuose gaminimo įpročiuose.
Patyrę šeimininkai sako, kad svarbiausia – kaip ir kada uogienė supilstoma į stiklainius. Vieni pila karštą, kiti leidžia pravėsti, kai kas pasitelkia senoviškus triukus, o dar kiti remiasi vien cukraus galia. Šie niuansai lemia, ar stiklainis stovės ramiai spintoje, ar taps pelėsio auka.
Kodėl vienos uogienės pelija, o kitos ne – esmė
Uogienės pelijimas daugiausia priklauso nuo to, ar stiklainyje lieka sąlygos, tinkamos mikroorganizmams daugintis. Jei viduje atsiranda drėgmės, oro burbuliukų ar dangtelis neprisitraukia – pelėsis turi visas galimybes augti.
Karšta uogienė užtikrina, kad stiklainyje neliktų bakterijų, o išsiskiriantys garai sterilizuoja tiek patį stiklą, tiek dangtelį. Jei procesas atliekamas atmestinai, viduje gali likti vos keli mikrobai, kurie per kelias savaites sugadins visą uogienę.
Kitas svarbus veiksnys – cukraus kiekis. Seniau dėtasis pusės uogų svorio cukraus kiekis veikė kaip natūralus konservantas. Šiandien daugelis jo mažina, tad uogienės tampa jautresnės pelėsiui.
Dar vienas niuansas – kaip užpildomas stiklainis. Jei paliekama oro tarpas, ant paviršiaus lengvai atsiranda plėvelė. O kai stiklainis užpildytas pilnai, pelėsiui tiesiog nėra kur įsikibti.
Karšta ar atvėsusi uogienė stiklainyje – koks skirtumas?
Didžiausia dilema verdant uogienę – ar ją stiklainiuose uždaryti dar karštą, ar palaukti, kol pravės. Abu būdai turi savų privalumų, tačiau rezultatas dažnai priklauso nuo smulkių detalių.
Karšta uogienė tiesiogine prasme „užkonservuoja“ save. Karštis sterilizuoja stiklainį, garai užpildo ertmes ir dangtelis tvirtai prisitraukia. Tokia uogienė beveik neturi šansų supelyti, jei tik dangtelis kokybiškas.
Vis dėlto yra žmonių, kurie leidžia uogienei šiek tiek atvėsti ir tik tada supilstytą uždaro. Toks būdas sumažina kondensato susidarymą po dangteliu – tai gali būti priežastis, kodėl stiklainiai ilgiau išsilaiko be pelėsio.
Iš tiesų abu būdai gali būti sėkmingi, jei laikomasi pagrindinių taisyklių: švarūs stiklainiai, sandarūs dangteliai ir tinkamai paruošta uogienė. O ar pilti karštą, ar šiek tiek atvėsusią – kiekvienas pasirenka pagal savo įprotį.
Cukraus kiekio ir dangtelių vaidmuo
Cukrus nuo seno laikomas vienu stipriausių natūralių konservantų. Kuo jo daugiau – tuo sunkiau mikroorganizmams daugintis. Būtent todėl senovėje darytos uogienės, kuriose cukraus būdavo tiek pat, kiek uogų, išsilaikydavo be jokio vargo.
Šiandien daugelis cukraus kiekį mažina, nes norisi sveikesnio varianto. Tačiau kartu atsiranda ir didesnė rizika, kad stiklainyje pradės augti pelėsis. Tokiu atveju ypatingai svarbu pasirūpinti kitais saugojimo faktoriais.
Čia į pagalbą ateina tinkami dangteliai. Jei jie nesandarūs arba seni, net ir geriausiai išvirta uogienė gali greitai sugesti. Todėl visada verta pasirūpinti kokybiškais, naujais dangteliais ir kruopščiu jų užsukimu.
Kas labiausiai saugo uogienę nuo pelėsio:
- Didelis cukraus kiekis, kuris veikia kaip natūralus konservantas.
- Sandarūs, nauji dangteliai, užtikrinantys hermetiškumą.
- Pilnai pripildytas stiklainis, kad neliktų oro tarpo.
- Švariai sterilizuoti stiklainiai prieš pilant uogienę.
Tokios, iš pirmo žvilgsnio paprastos, taisyklės lemia, ar jūsų uogienė stovės metus, ar teks išmesti vos po mėnesio.
Papildomi močiutės triukai nuo pelėsio
Nors pagrindinės taisyklės paprastos – švarūs stiklainiai, cukrus ir sandarumas – senolių patirtis rodo, kad kartais prireikia ir papildomų gudrybių. Vienas iš tokių būdų – stiklainius po užpildymo apversti aukštyn kojomis. Taip dangteliai dar labiau pritraukia, o karštis išnaikina galimas bakterijas.
Kiti pasitelkia alkoholį: dangtelius prieš užsukant trumpai perbraukia spiritu ar degtine. Nors skonis uogienei nuo to nesikeičia, bet pelėsiui tokia terpė tampa nepalanki.
Dar vienas triukas – palikti stiklainius be dangtelių per naktį, kad paviršiuje susiformuotų plonytė cukraus pluta. Tik tada jie uždaromi. Tai lėtesnis procesas, bet uogienė dažnai išsilaiko ilgiau.
Visi šie būdai gimė iš praktikos, kai nebuvo modernių dangtelių ar sterilizatorių. Ir nors šiandien jie ne visada būtini, daugelis šeimininkių juos taiko iki šiol – vien iš patikimumo ir įpročio.
Išvados
Uogienės ilgaamžiškumas priklauso nuo kelių paprastų dalykų – švaros, tinkamo cukraus kiekio ir sandaraus uždarymo. Atrodo smulkmenos, bet būtent jos lemia, ar stiklainiai stovės ramiai spintoje, ar taps pelėsio aukomis.
Uogienės pelijimas dažniausiai nutinka tuomet, kai stiklainyje lieka oro, dangtelis neprisitraukia arba sumažinamas cukraus kiekis. Laikantis senų, išbandytų būdų – pilti karštą, naudoti švarius stiklainius ir kokybiškus dangtelius – galima džiaugtis gardžia uogiene net keletą metų.