Ar kada nors susimąstei, kas vyksta žmogaus galvoje paskutinėmis jo gyvenimo sekundėmis? Mokslininkai jau seniai bando tai išsiaiškinti – ar smegenys tiesiog išsijungia, ar dar kurį laiką „gyvena“ savo pasaulyje. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad net po širdies sustojimo smegenų veikla nesibaigia iš karto – tarsi kūnas trumpam liktų tarp dviejų būsenų.
Nors tema jautri, ji paliečia kiekvieną iš mūsų. Suvokimas, kad net paskutinėmis akimirkomis sąmonė dar kažką patiria, keičia požiūrį į mirtį. Tai ne tik biologinis procesas – tai ir paslaptingas pereinamasis momentas, kurį mokslas tik pradeda suprasti.
Kas vyksta su smegenimis prieš mirtį
Remiantis JAV ir Kanados mokslininkų stebėjimais, smegenys prieš mirtį išlieka aktyvios dar 20–30 sekundžių po širdies sustojimo. Tuo metu registruojamas ne chaotiškas, o gana organizuotas nervinis aktyvumas – tarsi trumpas prisiminimų ar sapno blyksnis.
Neurochirurgas Ajmal Zemmar, tyręs 87 metų pacientą, patyrusį širdies smūgį, pastebėjo, kad smegenų bangos paskutinėmis akimirkomis priminė tuos momentus, kai žmogus svajoja ar prisimena praeitį. Tai leidžia manyti, kad prieš mirtį sąmonė „atsuka juostą atgal“, leisdama žmogui dar kartą išgyventi svarbiausias gyvenimo akimirkas.
Tarp gyvybės ir mirties – trumpas, bet intensyvus laikotarpis
Kai širdis nustoja plakti, kraujas nebeišnešioja deguonies, tačiau neuronai dar kelias dešimtis sekundžių išlieka aktyvūs. Šis trumpas laikas gali būti lydimas labai ryškių pojūčių: mirštantieji dažnai pasakoja apie šviesą tunelio gale, plūduriavimo jausmą ar net buvusių artimųjų matymą.
Medikai sako, kad tokie regėjimai nėra haliucinacijos. Tai labiau biologinė reakcija – smegenys, gavusios paskutinį energijos impulsą, suaktyvina emocijų ir atminties sritis. Dopamino bei serotonino lygis trumpam pakyla iki kelių kartų aukščiau nei įprastai, todėl žmogus gali patirti euforiją, ramybę ar stiprų prisiminimų srautą.
Ką pasakoja slaugytojai ir artimųjų priežiūros specialistai
Hospiso darbuotojai dažnai stebi, kad žmonės prieš mirtį pasikeičia – jų veide atsiranda ramybė, o žvilgsnis tarsi nukreiptas kažkur „už ribos“. Kai kurie pacientai sako matantys mirusius artimuosius ar vietas, kuriose buvo laimingi. Slaugytojai pabrėžia, kad šie regėjimai atrodo labai tikri, o pacientai tuo metu dažnai jaučiasi taikoje.
Tokie liudijimai sutampa su neurologiniais duomenimis – tai momentas, kai smegenys gali generuoti itin stiprius emocinius prisiminimus. Kai kurios teorijos sako, kad taip sąmonė tarsi ruošiasi atsisveikinimui su kūnu.
Kodėl mokslas tuo domisi
Tyrimai apie smegenis prieš mirtį padeda geriau suprasti, kas yra sąmonė ir kur jos ribos. Mokslininkai siekia išsiaiškinti, ar žmogus gali iš dalies suvokti, kas vyksta su jo kūnu, kai širdis jau sustojusi. Tai svarbu ne tik medicinos požiūriu, bet ir psichologiniu – tam, kaip mes suvokiame mirtį ir mirimo procesą.
Šie atradimai keičia ir požiūrį į klinikinę mirtį. Anksčiau manyta, kad tai momentas, kai viskas nutrūksta. Dabar vis aiškiau, jog sąmonė gali trumpai išlikti aktyvi – tarsi paskutinis atsisveikinimo žvilgsnis su gyvenimu.
Ramybė paskutinėmis akimirkomis
Nors ši tema kelia baimę, mokslininkai sako, kad paskutinės akimirkos greičiausiai nėra skausmingos. Priešingai – dauguma duomenų rodo, jog žmogus išgyvena ramybės ir taikos būseną. Dėl padidėjusio dopamino ir serotonino kiekio gali atsirasti jausmas, panašus į sapną ar plūduriavimą.
Tai paaiškintų, kodėl tiek daug žmonių, išgyvenusių klinikinę mirtį, pasakoja apie šviesą, šilumą ir keistai pažįstamą ramybę. Smegenys, net paskutinėmis sekundėmis, atrodo, stengiasi suteikti žmogui švelnų išėjimą – be baimės, be skausmo.
Mokslas dar toli gražu neatsakė į visus klausimus, bet viena aišku – smegenys prieš mirtį išlieka aktyvios ilgiau, nei manėme. Galbūt tame trumpame tarpsnyje žmogus dar kartą pergyvena viską, kas jam buvo brangu.
Galbūt tai būdas užbaigti gyvenimą su taika. Ir net jei tai tik biologinis procesas, jame vis tiek yra kažkas giliai žmogiško – paskutinis minties blyksnis, skirtas atsisveikinimui su gyvenimu.