Namų šilumos taupymas šaltuoju metu priklauso ne vien nuo to, kiek stipriai kūrenama krosnis. Senieji Šiaurės šalių mediniai namai buvo projektuojami taip, kad šiluma juose išsilaikytų kuo ilgiau, o tam pasitarnavo keli tarpusavyje susiję sprendimai.
Gyventojai stengėsi ne tik pagaminti kuo daugiau šilumos, bet ir ją sukaupti bei neleisti jai greitai pasišalinti. Dėl to net per stiprius šalčius namuose galėjo išlikti maloni temperatūra, nors malkų sunaudojama nebuvo daug.
Krosnis šilumą atiduodavo dar ilgai po kūrenimo
Vienas įdomiausių sprendimų buvo Švedijoje naudota daugiafunkcė krosnis, vadinama „kakelugn“. Ji pradėta tobulinti XVIII amžiuje, kai mediena tapo vis labiau reikalinga pramonei, o malkų ištekliai buvo riboti.
Šios krosnies išskirtinumas slypėjo ne liepsnos dydyje, o dūmų judėjimo sistemoje. Karštos dujos nebuvo iš karto išleidžiamos į kaminą. Vietoje to jos keliaudavo per vertikalių kanalų labirintą, įkaitindamos storą krosnies mūrą.
Vėliau įkaitusios plytos ir keraminės dalys šilumą į patalpą spinduliuodavo dar kelias valandas. Todėl krosnį pakakdavo įkurti 2-3 kartus per dieną. Svarbiausia buvo jos neperkrauti malkomis ir palaikyti tolygesnę, o ne pernelyg intensyvią liepsną.
Šilumą saugojo ir pats namo išplanavimas
Namų šilumos taupymas prasidėdavo dar nuo statybos. Tarpai tarp medinių sijų būdavo užpildomi samanomis ir moliu, kad pro sienas neprasiskverbtų šaltas oras. Grindys buvo storesnės, kambariai mažesni, o lubos žemesnės nei daugelyje šiuolaikinių būstų.
Skirtingos patalpos taip pat turėjo skirtingą temperatūrą. Svetainėje ir virtuvėje būdavo šilčiau, miegamajame palaikoma vėsesnė aplinka, o koridoriai nebuvo be reikalo šildomi. Tarp šiltesnių ir vėsesnių kambarių durys dažniausiai likdavo uždarytos.
Toks principas aktualus ir šiandien. Kiekvienas papildomas laipsnis padidina šildymo poreikį, todėl neverta vienodai šildyti visų patalpų, ypač tų, kuriose žmonės praleidžia mažai laiko. Uždarytos durys tarp skirtingos temperatūros zonų padeda šilumą išlaikyti ten, kur jos labiausiai reikia.
Šiuolaikinės krosnys veikia panašiai
Šilumą kaupiantys židiniai ir šamotinės krosnys remiasi tuo pačiu principu. Pirmiausia sukuriama gana intensyvi, bet trumpa kaitra, o vėliau įkaitęs mūras ilgą laiką po truputį atiduoda šilumą patalpai.
Tai skiriasi nuo nuolatinio kūrenimo nedidelėmis malkų porcijomis, kai dalis šilumos greitai pasišalina per kaminą. Gerai įkaitusi masyvi konstrukcija šilumą paskirsto tolygiau ir padeda išvengti staigių temperatūros svyravimų.
Sausos malkos lemia, kiek šilumos gausite
Net ir efektyviausia krosnis neveiks taip, kaip turėtų, jeigu kūrenama drėgnomis malkomis. Jose esantis vanduo pirmiausia turi išgaruoti, todėl dalis energijos sunaudojama ne patalpai šildyti, o drėgmei pašalinti.
Malkas reikėtų krauti laisvai, paliekant tarpus oro cirkuliacijai. Džiovinant lauke, jas patartina laikyti pakeltas nuo žemės, pavyzdžiui, ant padėklų, o iš viršaus uždengti nuo lietaus ir sniego. Šonų geriau visiškai neuždaryti, kad oras galėtų laisvai judėti.
Taigi namų šilumos taupymas susideda iš kelių paprastų dalykų: šilumą kaupiančio šaltinio, sandarių patalpų, protingai paskirstomos temperatūros ir tinkamai paruošto kuro. Būtent šių sprendimų derinys padėjo seniems mediniams namams išlikti šiltiems net tada, kai lauke spaudė didelis šaltis.