Po žolę basomis, be baimės ir be vienos erkės – taip atrodo vasaros laisvė, kurią atranda žmonės, nauodami šį metodą.
Natūrali apsauga nuo erkių tampa ne tik sveikesne, bet ir veiksminga alternatyva. Vietoj agresyvių chemikalų, daug kas renkasi augalinius aliejus, kvapnių žolelių mišinius ar net senus girininkų triukus.
Svarbiausia – ne panikuoti. Pasirodo, net ir basomis vaikštant po pievas įmanoma nesusitikti su nė viena erke, jei žinai kelias paprastas, bet veiksmingas apsaugos taisykles.
Trys natūralios priemonės, kurios veikia iš tiesų
Nors atrodo, kad nuo erkių apsisaugoti be cheminių purškalų sunku, kai kurios natūralios priemonės pasirodo net veiksmingesnės.
Tai nebūtinai reiškia sudėtingus receptus ar brangius mišinius – kai kas padeda net einant basomis. Svarbiausia, kad metodai būtų praktiški ir tinkami naudoti kasdien.
1. Arbatmedžio, levandų ir gvazdikėlių aliejai
Šie eteriniai aliejai dažnai minimi kaip patikima apsauga. Jie gali būti naudojami gryni arba skiedžiami su baziniu aliejumi (pvz., migdolų ar kokosų).
Užtenka patepti kulkšnis, riešus, kaklą – vietas, kur erkės dažniausiai bando prikibti. Kvapas švelnus žmogui, bet nepriimtinas erkėms.
2. Žolelių maišeliai ant kūno
Bitkrėslės, pelyno, cinamono ar gvazdikėlių mišiniai maišeliuose – paprastas, bet išradingas būdas. Tokie maišeliai tvirtinami prie čiurnų, riešų, kaklo ar net siuvami į rūbus.
Šie kvapai padeda atbaidyti ne tik erkes, bet ir kitus vabzdžius. Be to, tai puikus būdas saugotis be tiesioginio sąlyčio su oda.
3. Skruzdėlyno metodas
Senas, bet įdomus triukas – suvilgyta nosinė trumpam dedama ant skruzdėlyno, o vėliau ta nosinė naudojama išsitrinti kojas ar rankas.
Teigiama, kad skruzdžių kvapas tam tikrą laiką atbaido erkes, o šis metodas tinka tiems, kurie vaikšto basomis ar nenori nieko tepti tiesiai ant odos.
Ką daro tie, prie kurių erkės tiesiog nekimba?
Vieni tepa kojas eteriniais aliejais, kiti siuva žolelių maišelius ar kabina juos prie kūno. Tačiau yra ir dar paprastesnių įpročių, kurie padeda išvengti susidūrimo su erkėmis visai be streso.
Tarkime, šviesūs drabužiai. Jie leidžia greitai pamatyti bet kokį ropojantį gyvį – erkė tampa tiesiog pastebima. Kelnės sukištos į kojines – klasika, bet vis dar veikia. Kai kas vos grįžęs iš gamtos rūbus iškart meta į skalbyklę, o pats eina po dušu – taip erkės neturi šanso pasilikti ant kūno.
Kai kurie žmonės paprasčiausiai mažiau bijo. Skamba keistai, bet yra pastebėta, kad įsitempę, nuolat erkių besibaiminantys žmonės dažniau jas randa. Kita vertus, ramesnis požiūris nereiškia neatsargumo – veikiau tai gebėjimas išlaikyti balansą tarp saugumo ir pasitikėjimo savo priemonėmis.
Net po intensyvaus pasibuvimo pievoje ar miške, tie, kurie naudojasi natūralia apsauga, dažnai sako grįžtantys be nė vienos erkės. Vadinasi, šie būdai tikrai veikia – svarbu juos taikyti ne epizodiškai, o nuosekliai.
Kurios kūno vietos svarbiausios apsaugai nuo erkių?
Norint, kad natūrali apsauga nuo erkių veiktų kuo efektyviau, svarbu ne tik kuo teptis ar ką naudoti, bet kur tai daryti. Erkės nesikabina bet kur – jos turi mėgstamas vietas.
Štai kurios kūno dalys dažniausiai tampa pirmuoju taikiniu:
- Čiurnos ir blauzdos
Pats dažniausias kontaktas – žema žolė ir augalai siekia būtent šias vietas. - Keliai ir pakinkliai
Šilti, uždari plotai – erkėms itin patraukli vieta pasislėpti ir įsisiurbti. - Juosmuo ir pilvo sritis
Po marškiniais ar diržo linijoje erkės dažnai įsisiurbia nepastebėtos. - Kaklas ir sprandas
Ypač svarbu, jei vaikštoma su atvira apranga ar ilgesniais plaukais. - Už ausų ir plaukų augimo linijoje
Šios vietos dažnai pamirštamos, bet erkės čia jaučiasi saugiai ir ilgai nepastebimos. - Rankų vidinė pusė ir alkūnės linkiai
Jei erkė ropoja aukštyn – tai viena iš stotelių, kur dažnai apsistoja.
Kad apsauga būtų efektyvi, būtent šias vietas rekomenduojama pirmiausia patepti eteriniais aliejais ar žolelių pagrindu pagamintais repelentais.
Neveikia ar tiesiog netinkamai naudojama?
Neretai galima išgirsti, kad „niekas neveikia“, „bandžiau ir erkė vis tiek įsisiurbė“. Tačiau dažnu atveju problema slypi ne pačiose priemonėse, o kaip jos naudojamos.
Eteriniai aliejai, pavyzdžiui, turi būti pakankamai koncentruoti ir tepami tose vietose, kur erkėms lengviausia prisikabinti – čiurnos, riešai, kaklas, liemens sritis. Jei patepama tik viena sritis ar vos lašas – poveikio gali tiesiog neužtekti.
Dar viena klaida – vienkartinis naudojimas. Vieną kartą pasitepus gvazdikėlių arbatmedžio aliejumi tikėtis, kad visą vasarą būsi saugus – naivu. Kaip ir su bet kokia apsauga, reikia reguliariai atnaujinti priemonę, ypač jei prakaituojama ar daug judama gamtoje.
Taip pat verta atsižvelgti į laiką ir vietą. Erkės aktyviausios rytais ir vakarais, kai drėgna, šešėlis, žema žolė. Jei einama ten neturint jokios apsaugos – net ir stipriausias mišinys, panaudotas per vėlai, nepadės.
Tad prieš sakant, kad natūrali apsauga nuo erkių neveikia – verta įsitikinti, ar ji tikrai buvo naudojama teisingai ir nuosekliai.
Pabaigai
Natūrali apsauga nuo erkių tampa gyvenimo būdu tiems, kurie vertina ne tik veiksmingumą, bet ir sveiką santykį su gamta. Ji leidžia mėgautis pasivaikščiojimais pievoje, miške ar sode be baimės ir be chemijos kvapų.
Svarbiausia – išmokti pasitikėti tuo, ką duoda gamta. Žolelių kvapai, eteriniai aliejai, senos tradicijos ir net tokie paprasti veiksmai kaip drabužių pasirinkimas ar rūbų keitimas po išėjimo į lauką, sukuria visapusišką barjerą nuo erkių.
Nors nėra vienos stebuklingos formulės, daugelio žmonių patirtis rodo, kad nuoseklus, apgalvotas požiūris ir natūralūs metodai tikrai gali padaryti daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
