Ne kiekviena pomidorų veislė pateisina lūkesčius, tačiau kai kurios maloniai nustebina net tada, kai auginimo sąlygos nėra idealios. Šį sezoną ypač išsiskyrė ankstyvos pomidorų veislės, kurios derlių davė laiku, nesutrūkinėjo po lietaus ir buvo tinkamos ne tik salotoms, bet ir konservavimui.
Pomidorai buvo auginami įprastomis sąlygomis: priemolio dirvoje, polikarbonatiniame šiltnamyje ir lauke. Nors dalis kitų daržovių dėl oro sąlygų augo prasčiau, pomidorų lysvės iš esmės nenuvylė. Tarp labiausiai pasiteisinusių veislių išsiskyrė ankstyvoji „Sanka“ ir stambiavaisė „Rožinis medus“.
„Sanka“ pirmuosius vaisius subrandino dar vasaros pradžioje
„Sanka“ buvo auginama atvirame grunte, todėl labiausiai nudžiugino savo ankstyvumu ir nereiklumu. Tai itin žema, determinuoto augimo veislė. Krūmai užaugo maždaug iki 50 centimetrų, todėl jų nereikėjo rišti ar nuolat genėti.
Daigai į lysvę buvo pasodinti gegužės pabaigoje ir iš pradžių pridengti agroplėvele. Kai naktimis nebeliko šalčio grėsmės, danga buvo nuimta. Pirmieji raudoni pomidorai prinoko jau liepos viduryje, kai šiltnamyje daugelis kitų veislių dar tik mezgė vaisius.
Šios veislės pomidorai nėra dideli. Vidutiniškai vienas vaisius sveria apie 80 gramų, tačiau visi pomidorai būna apvalūs, lygūs ir panašaus dydžio. Net po smarkių liūčių vaisiai nesutrūkinėjo, todėl jų derlių buvo patogu skinti ir naudoti virtuvėje.
Skonis paprastas, tačiau malonus, su lengvu saldžiarūgščiu poskoniu. Tai ne ta veislė, kuri nustebintų išskirtiniu saldumu, bet šviežias, ką tik nuo krūmo nuskintas pomidoras pasirodė skanesnis už daugelį pirktinių. Be to, tankūs vienodo dydžio vaisiai puikiai tiko konservuoti stiklainiuose.
Veislė praverčia, kai svarbu suspėti iki ligų plitimo
Vienas didžiausių „Sankos“ privalumų yra tai, kad ji pagrindinį derlių atiduoda gana anksti. Tai ypač naudinga vasaros pabaigoje, kai pomidorų kerus vis dažniau pažeidžia fitoftora. Kol ant kaimyninių augalų pasirodė pirmosios rudos dėmės, „Sankos“ lysvė jau buvo beveik ištuštėjusi.
Paskutiniai neprinokę vaisiai buvo nuskinti ir sėkmingai paraudo ant palangės. Vienintelis pastebėtas trūkumas buvo platus krūmas. Nors augalai žemi, jų šakos išsiskleidžia į šonus, o apatiniai vaisiai gulasi ant žemės. Kitą sezoną juos planuojama sodinti rečiau ir po krūmais patiesti daugiau šiaudų.
„Rožinis medus“ tapo stambiavaisiu favoritu šiltnamyje
Visai kitokį įspūdį paliko „Rožinis medus“. Ši Sibiro selekcijos veislė buvo pasirinkta kaip galima alternatyva gerai žinomai „Jaučio širdžiai“. Augalai augo šiltnamyje, maždaug už kelių metrų nuo šios veislės, todėl buvo patogu palyginti jų augimą ir derėjimą.
„Rožinis medus“ taip pat yra determinuotas ir neaukštas. Šiltnamyje krūmai sustojo augti maždaug ties 70 centimetrų aukščiu. Tai patogu tiems, kurie nenori prižiūrėti itin aukštų pomidorų, tačiau tikisi sulaukti didelių salotinių vaisių.
Nors buvo tikimasi ankstesnio derliaus, realybėje „Rožinis medus“ prinoko beveik tuo pačiu metu kaip ir „Jaučio širdis“. Vis dėlto veislė pateisino lūkesčius savo augimo pobūdžiu ir stambiais vaisiais.
Ką verta įvertinti renkantis pomidorus
Šios patirtys rodo, kad ankstyvos pomidorų veislės nebūtinai turi būti pačios įspūdingiausios išvaizdos, kad būtų vertingos. Vienos jų padeda greitai sulaukti pirmojo derliaus, kitos geriau tinka konservuoti, o trečios nudžiugina dideliais salotiniais vaisiais.
Renkantis sėklas verta atsižvelgti ne tik į veislės aprašymą ant pakelio. Svarbu įvertinti, ar pomidorai bus auginami lauke, ar šiltnamyje, kiek vietos galima skirti krūmams ir kokio derliaus labiausiai norisi. Ankstyvos pomidorų veislės ypač praverčia tuomet, kai norima dalį derliaus nuimti dar prieš vasaros pabaigos ligas.