Akebija dažnai vadinama šokoladine liana, tačiau šis vardas gali suklaidinti. Jos žiedai nekvepia šokoladu, o pats augalas išsiskiria kur kas įdomesnėmis savybėmis nei vien neįprastas pavadinimas. Akebijos auginimas sode leidžia stebėti ne tik greitai besidriekiančią daugiametę lianą, bet ir gana sudėtingą jos žydėjimo bei apdulkinimo procesą.
Iš Rytų Azijos kilusi daugiametė liana
Akebija kilusi iš Kinijos, Korėjos ir Japonijos. Ji priklauso larzdabalinių šeimai, kuriai priskiriami vijokliniai augalai, dažnai subrandinantys į dešreles ar agurkus panašius vaisius.
Žinomos kelios akebijų rūšys, tačiau dažniausiai auginamos trilapė ir penkialapė akebijos. Jų pavadinimai susiję su lapų sandara. Sudėtinį lapą sudaro trys arba penki lapeliai, todėl augalai iš pirmo žvilgsnio atrodo panašūs, nors jų išvaizda gali šiek tiek skirtis.
Abi rūšys pasižymi panašiais auginimo poreikiais ir gana plačiu atsparumu šalčiui. Jos gali būti auginamos ne tik lauke, bet ir tinkamai parinktomis kambario sąlygomis. Vis dėlto sode akebija turi daugiau erdvės išskleisti savo vijoklinius ūglius.
Žiedai gražūs, bet šokolado kvapo juose nėra
Akebija pradeda žydėti gana anksti, maždaug tuo metu, kai pražysta vėlyvosios tulpės. Iš pradžių žiedynai atrodo tarsi nedideli burbuliukai, tačiau netrukus išsiskleidžia ir tampa ryškia, neįprasta augalo puošmena.
Žiedyną sudaro keli didesni moteriški žiedai ir mažesni vyriški žiedai. Moteriškieji dažniausiai būna pastebimesni, o vyriškieji susitelkia į mažesnes kekes. Pradžioje pumpurai būna žalsvi, vėliau didesni žiedai įgauna rausvą ar violetinį atspalvį.
Nors augalas vadinamas šokoladine liana, jo kvapas labiau primena saldų vanilės ir prieskonių aromatą. Tai malonus, konditerinius kvapus primenantis kvapas, tačiau tikro šokolado dvelksmo tikėtis nereikėtų.
Apdulkinimas akebijai tampa rimtu išbandymu
Akebijos žiedai atrodo pritaikyti vabzdžiams vilioti. Moteriškieji žiedai yra didesni, ryškūs ir kvapūs, o jų piestelėje susidaro tirštas skystis. Vis dėlto ši išvaizda dar nereiškia, kad augalas lengvai apsidulkina.
Žieduose nėra nektaro, o moteriškieji žiedai patys neturi žiedadulkių. Tirštas skystis labiau skirtas tam, kad prie jo priliptų vabzdžių atneštos žiedadulkės. Kitaip tariant, vien paties augalo žydėjimo neužtenka vaisiams užmegzti.
Vyriškieji žiedai atsiveria vėliau, kai moteriškieji dar gali būti neišsiskleidę. Dėl šio skirtumo apdulkinimas tampa dar sudėtingesnis. Be to, vabzdžiai ne visuomet domisi akebijos žiedais, net jei sode netrūksta bičių ir kitų apdulkintojų.
Vieno augalo gali neužtekti vaisiams
Akebijai dažnai reikia kito augalo, kad įvyktų kryžminis apdulkinimas. Todėl auginant vienintelę lianą sode galima sulaukti gausaus žydėjimo, bet vaisių taip ir nesulaukti.
Akebijos auginimas sode tampa sėkmingesnis, kai šalia auga dar vienas tos pačios ar artimos rūšies augalas. Svarbu, kad abu augalai būtų pakankamai subrendę ir žydėtų tuo pačiu metu. Jaunas augalas gali pradėti žydėti, tačiau jo žiedų dar nepakaks patikimam apdulkinimui.
Ši liana įdomi ne tik dėl žiedų ar galimų vaisių. Jos išskirtinė išvaizda, vijoklinis augimas ir netikėtas aromatas leidžia akebijai tapti neįprastu sodo augalu. Tačiau norint sulaukti vaisių, vien gražaus žydėjimo neužtenka, nes daugiausia iššūkių kelia būtent apdulkinimas.