Avižinis ožbarzdis, dar vadinamas avižiniu šakniavaisiu, yra neįprasta dvimetė daržovė, auginama dėl baltų ir mėsingų šaknų. Jo skonis po terminio apdorojimo tampa švelnesnis, o jauni augalo stiebai ir lapai taip pat gali būti naudojami maistui.
Avižinio šakniavaisio auginimas nėra sudėtingas, tačiau norint užauginti tiesias ir stambias šaknis reikia parinkti tinkamą dirvą, neperlaistyti augalų ir nepamiršti, kad derliaus teks laukti iki vėlyvo rudens arba kitų metų pavasario.
Kuo ypatingas šis augalas
Avižinis ožbarzdis priklauso astrinių šeimai. Pirmaisiais metais jis suformuoja ilgų lapų skrotelę ir mėsingą šakniavaisį, o antraisiais išaugina aukštą, stipriai išsišakojantį stiebą, galintį pasiekti maždaug 1 metro aukštį. Vėliau ant jo pasirodo žiedai.
Šis augalas natūraliai paplitęs kai kuriose Europos, Sibiro, Viduržemio regiono ir Šiaurės Afrikos vietovėse. Kaip daržovė jis auginamas įvairiose šalyse, ypač Italijoje ir Prancūzijoje.
Šaknyse yra inulino. Dėl šios medžiagos avižinis šakniavaisis kai kur vertinamas kaip įdomi daržovė, tinkanti įvairesnei mitybai. Vis dėlto vien augalo sudėtis neturėtų būti vertinama kaip gydomoji priemonė.
Kaip parinkti vietą ir pasėti
Augalui geriausiai tinka puri, gili ir derlinga dirva. Jei žemė skurdi, prieš kasant lysvę ją galima papildyti trąšomis, kurių sudėtyje yra amonio salietros ir kalio druskos. Svarbiausia, kad dirva nebūtų suslėgta, nes šakniavaisiui reikės vietos leistis gilyn.
Sėklas galima sėti gana anksti, nes augalas atsparus šalčiui. Ankstyvesnė sėja paprastai leidžia sulaukti tolygesnių daigų. Rekomenduojama naudoti praėjusiais metais surinktas sėklas, nes senesnės greitai praranda daigumą.
Sėjant eilėmis tarp jų paliekama apie 25 cm. Sėklos įterpiamos maždaug 2 cm gylyje. Kad jos pasiskirstytų tolygiau, galima jas sumaišyti su durpėmis santykiu 1:10.
Retinimas ir priežiūra
Kai daigai išaugina 2-3 tikruosius lapelius, pasėlį reikia išretinti. Derlingoje dirvoje tarp augalų pakanka palikti apie 8 cm, o skurdesnėje žemėje geriau išlaikyti maždaug 12 cm tarpus.
Avižinio šakniavaisio auginimas daugiausia susideda iš įprastos priežiūros. Lysvę reikia ravėti, purenti dirvos paviršių ir stebėti, kad augalams netrūktų drėgmės. Per tankiai augantys daigai suformuoja smulkesnes šaknis, todėl retinimo atidėlioti nereikėtų.
Šakniavaisį galima sėti ir vasaros viduryje, naudojant šviežias sėklas. Tokiu atveju iki rudens augalas spėja sustiprėti, peržiemoja po sniego danga ir anksti pavasarį vėl pradeda augti.
Kada nuimti derlių
Jei augalas auginamas dvejus metus, galima sulaukti didesnių šakniavaisių. Derlius paprastai kasamas vėlyvą rudenį. Dalį šaknų galima palikti dirvoje ir iškasti pavasarį, tačiau tai reikėtų padaryti dar prieš augalui išleidžiant žiedynstiebį.
Jauni stiebai su lapais taip pat vartojami maistui. Kad sumažėtų kartokų pieniškų sulčių, stiebus galima pavolioti tarp delnų arba lengvai patrinti. Šakniavaisiai verdami pasūdytame vandenyje, kepami, troškinami, naudojami sriuboms ir kitiems patiekalams.
Kaip naudoti virtuvėje
Neapdorota šaknis gali būti kartoka, tačiau verdant šis skonis susilpnėja. Paruoštą šakniavaisį galima patiekti kaip garnyrą, kepti orkaitėje arba įmaišyti į daržovių sriubą.
Dėl baltų, mėsingų šaknų ir gana paprastos priežiūros avižinis šakniavaisis gali būti įdomus pasirinkimas norint paįvairinti daržą neįprastu, bet praktišku augalu.