Šių metų gegužė grybautojams ypatinga – miškuose ir net miesto parkuose pasirodė avižėlės. Tai vieni iš pirmųjų pavasario grybų, kuriuos pamato tik tikrieji smalsuoliai. Maži, gležni, bet kvapnūs – daugelis sako, kad skoniu šie grybukai prilygsta net brangiausiems delikatesams.
Avižėlės dažniausiai auga vietose, kur po žeme yra klintys. Jas galima rasti tiek lapuočių, tiek spygliuočių miškuose, tarp samanų, prie alyvų ar net skveruose. Patyrę grybautojai sako – reikia turėti akį, nes avižėlės puikiai maskuojasi tarp žolės ir lapų.
Kur ieškoti avižėlių ir kodėl jos tokios geidžiamos?
Kai kas jas vadina slapukėm – avižėlės nesimėto bet kur, jų neaptiksi kiekviename miške. Net ir patyrusiems grybautojams tenka pasukti galvą, kur ieškoti. Socialiniuose tinkluose žmonės dalijasi patirtimis, kad šie grybukai auga netikėtose vietose: šalia stadionų, parkuose, pamiškėse, tarp alyvų ar šalia eglių.
Vieni grybautojai džiaugiasi kibirais pilnais avižėlių, kiti grįžta tuščiomis – viskas priklauso nuo akylumo, sėkmės ir vietos. Avižėlės dažnai painiojamos su kitais grybais, tačiau patyrę sako – jos turi specifinį miltų kvapą, kuris atpažįstamas vos priėjus ar paragavus.
Rinkti avižėles – tai ne tik derlius, bet ir smagus nuotykis. Jos auga tik gegužę, todėl laikas ribotas – kam pavyks, tas turės tikrą pavasario delikatesą lėkštėje.
Kuo išsiskiria avižėlės – skonis, kvapas ir vertė
Nors avižėlės atrodo paprastos, jų skonis – išskirtinis. Patyrę grybautojai tvirtina, kad jos kvepia miltais, o skonis – švelnus, šiek tiek salstelėjęs, primenantis grybų sultinį. Tai nėra intensyvaus aromato grybai kaip voveraitės ar baravykai, bet jų subtilumas žavi – ypač apkepuose ar keptos su sviestu.
Nedaug žmonių žino, kad avižėlės ne tik skanios, bet ir labai lengvai virškinamos. Jos tinka net tiems, kuriems sunkiai virškinami riebesni grybai. Be to, jos laikomos dietiniu produktu – mažai kalorijų, bet pakankamai skaidulų ir vitaminų.
Dėl trumpo augimo laiko ir sunkumo surasti, avižėlės tapo savotišku sezono delikatesu. Kai kas juokaudamas jas lygina su triufeliais – reti, trumpalaikiai ir labai vertinami.
Kaip atpažinti ir saugiai rinkti avižėles
Daugeliui kyla klausimas – kaip neapsigauti ir surinkti būtent avižėles, o ne panašius, bet galbūt nevalgomus grybus? Tai nedideli, šviesiai rusvi ar gelsvi grybai, kurių kepurėlės būna truputį įdubusios, o kvapas – lengvas, primenantis miltus. Kojelė – plona, šiek tiek balsva, be žvynelių ar ryškių žymių. Auga grupėmis, dažnai pasislėpusios tarp žolės ar samanų.
Svarbu atsiminti, kad avižėlės – ne masinio augimo grybai. Jų nerasite kaip voveraičių ar baravykų kolonijų. Tačiau pamačius vieną – apsidairykite aplink, nes dažniausiai netoliese slepiasi ir daugiau. Rinkdami venkite per senų ar pažeistų grybų, nes jų kokybė bus prastesnė, o ir skonis gali nukentėti.
Jeigu abejojate – nerinkite. Ypač jei nesate tikri dėl rūšies. Avižėlės vertos to, kad jas atpažintumėte tiksliai ir užtikrintai.
Kaip atpažinti avižėles:
- Maži, šviesiai gelsvi ar rusvi grybukai su įdubusia kepurėle
- Miltų kvapas – švelnus ir gana unikalus
- Plona, lygi kotelio forma, be žvynų ar žiedų
- Dažnai auga grupelėmis, bet ne dideliais plotais
- Rasti galima ir miškuose, ir parkuose, šalia medžių ar alyvų
Nepamirškite – geriausia rinkti jaunus, tvirtus grybus, kurių kvapas stipriausias. O grįžus namo – nuplauti, nusausinti ir kuo greičiau paruošti. Tokios avižėlės išsaugo visą savo skonį ir aromatą.
Kaip paruošti avižėles – paprasta, bet ypatinga
Avižėlės – tai tie grybai, kuriems daug nereikia, kad atsiskleistų jų tikrasis skonis. Jų nereikia ilgai virti ar maskuoti prieskoniais – priešingai, kuo paprasčiau ruošite, tuo geriau pajusite jų išskirtinį kvapą ir tekstūrą. Dauguma grybautojų sako: „truputis sviesto, žiupsnelis druskos – ir šedevras lėkštėje“.
Pirmiausia – švariai nuvalykite, bet neplaukite po bėgančiu vandeniu, nes avižėlės lengvai prisigeria drėgmės. Geriau nuvalyti drėgnu skudurėliu ar švelniu šepetėliu. Tada galima lengvai apkepti keptuvėje, virti sriubą ar net marinuoti – nors labiausiai šios gėrybės vertinamos šviežios.
Jei norisi kažko įdomesnio, galite išmėginti štai ką:
- Avižėles apkepti su sviestu, šlakeliu grietinėlės ir patiekti su bulvėmis
- Įmaišyti į omletą arba kiaušinienę – subtilus skonis puikiai dera su kiaušiniais
- Dėti į daržovių troškinį, kad suteiktų švelnų, žemės aromatą
- Naudoti kaip įdarą blynams ar kibinams
- Sudžiovinti ir vėliau dėti į sriubas kaip prieskoninį grybą
Svarbiausia – nepersistenkite su prieskoniais. Avižėlės subtilios, ir jų vertė slypi natūraliame, vos salstelėjusiame skonyje. Tik kartą paragavus supranti, kodėl tiek grybautojų jų ieško kaip delikateso.
Kodėl verta ieškoti avižėlių – net jei randi tik saują
Ne dėl kiekio verta bristi į mišką jų ieškoti. Avižėlės – tai daugiau nei maistas. Tai pavasario nuotykis, pirmieji grybai, kuriuos paragavus tarsi pajunti, kad gamta bunda. Gal jos ir mažos, bet suteikia nepaprastą pasitenkinimą – ypač kai randi ten, kur niekas nesitikėjo.
Tai nėra tie grybai, kuriuos rinksi kibirais ar džiovinsi žiemai. Bet viena keptuvė – ir šilta vakarienė su ypatingu prieskoniu: pasididžiavimu, kad suradai. Šiais laikais, kai viskas lengvai pasiekiama, avižėlės primena – tikros vertybės dažnai slepiasi ten, kur reikia įdėti šiek tiek pastangų.
Tad jei gegužės rytą pasitinka rasa ir noras pabūti gamtoje – leiskitės į paieškas. Nes galbūt ten, už seno kelmo ar tarp alyvų krūmų, laukia jūsų pirmosios šio sezono avižėlės.
