Spygliuočių priežiūra sode dažnai atrodo paprasta, nes šie augalai žaliuoja ištisus metus ir laikomi nereikliais. Vis dėlto tanki laja, senų spyglių sankaupos ir kai kurių ligų plitimas gali sukelti problemų, apie kurias sodininkai susimąsto tik tada, kai jas išspręsti tampa gerokai sunkiau.
Spygliuočiai ne visada apsiriboja dekoratyvine funkcija. Pasodinti netinkamoje vietoje ar palikti be priežiūros, jie gali tapti nuolatiniu darbo šaltiniu, o kai kuriais atvejais ir kelti grėsmę šalia augantiems vaismedžiams bei kitiems augalams.
Po laja kaupiasi drėgna spyglių masė
Tankaus, subrendusio spygliuočio viduje dažnai susidaro storas senų spyglių sluoksnis. Jie nenubyra taip lengvai kaip lapai, todėl užstringa tarp šakų, susispaudžia į vientisą masę ir ilgainiui ima kaupti drėgmę.
Sausa spyglių sankaupa gali atrodyti tik kaip paprastos sodo atliekos, tačiau po lietaus ji tampa šilta ir drėgna terpe, palankia grybeliams. Ligos sukėlėjai gali likti medžio viduje, o vėliau su vėju pasklisti po visą sklypą.
Dėl to kenčia ne tik pats spygliuotis. Šalia augančios rožės, raganės, melsvės ir kiti dekoratyviniai augalai gali dažniau susidurti su puviniu, įvairiomis dėmėtligėmis ar miltlige. Vien purškimų fungicidais ne visada pakanka, jeigu infekcijos šaltinis ir toliau lieka tankios lajos viduje.
Tvarkyti lajos vidų reikia reguliariai
Geriausia išeitis yra periodiškai pašalinti išdžiūvusius spyglius iš medžio vidaus. Tai galima daryti rankomis arba specialiais grėbliais, skirtais spygliuočiams. Procedūrą patartina atlikti bent du kartus per metus, pavasarį ir rudenį.
Darbas nėra sudėtingas, tačiau užima laiko. Vienam vidutinio dydžio tujui gali prireikti maždaug pusvalandžio ar ilgiau, ypač jeigu augalas tankus. Aukštesniems medžiams prireiks kopėčių, todėl svarbu pasirūpinti saugiu priėjimu ir nebandyti valyti lajos skubant.
Šios priežiūros ypač reikalingos vakarinėms tujoms, įskaitant dažnai auginamas veisles „Smaragd“, „Brabant“ ir „Columna“. Problemų gali kilti ir dėl tankių rutulio formos kadagių bei kiparisų, kurių viduje senos augalinės liekanos sunkiai išdžiūsta.
Kadagiai gali būti susiję su vaismedžių rūdimis
Pavasarį ant kai kurių spygliuočių pasirodantys oranžiniai ar gelsvi dariniai ne visada yra sakai. Jie gali būti rūdžių grybo sporų sankaupos. Šiam grybui reikalingi du skirtingi augalai šeimininkai, todėl spygliuotis gali tapti tarpine grandimi ligos plitimo cikle.
Ypač daug dėmesio reikėtų skirti kadagiams, kurie gali būti susiję su kriaušių, obelų ir gudobelių rūdijimu. Pavasarį ant jų susidariusios sporos su vėju gali nukeliauti kelių kilometrų atstumu ir pasiekti kitus augalus.
Užkrėstų vaismedžių lapuose atsiranda ryškios rūdžių spalvos dėmės, o liga gali kartotis kasmet. Todėl planuojant sodą verta įvertinti ne tik augalo išvaizdą ir dydį, bet ir tai, kokias ligas jis gali perduoti šalia augantiems augalams.
Į ką atkreipti dėmesį renkantis augalus
Spygliuočiai iš tiesų gali būti puikus sodo akcentas, tačiau jų nereikėtų rinktis vien dėl to, kad jie žaliuoja visus metus. Prieš sodinant verta įvertinti būsimos lajos tankumą, valymo galimybes ir atstumą iki vaismedžių bei kitų jautresnių augalų.
Spygliuočių priežiūra sode bus paprastesnė, jei augalai nebus susodinti pernelyg tankiai, o jų vidų pasieks oras ir saulės šviesa. Reguliarus senų spyglių šalinimas taip pat padeda sumažinti drėgmės kaupimąsi ir ligų plitimo riziką.
Taigi gražiai atrodantis spygliuotis nėra visiškai savarankiškas augalas. Tinkamai parinkta vieta, pakankami tarpai ir sezoninis valymas gali padėti išvengti situacijos, kai dekoratyvinis medis tampa nuolatiniu sodo rūpesčiu.