Tvarkingame sode įdubos dažnai atrodo kaip trūkumas, kurį reikėtų užpilti žemėmis. Tačiau lietaus vandens sode problemą galima spręsti priešingai: specialiai suformuota negili dauba padeda surinkti kritulius ir apsaugoti namo aplinką nuo užmirkimo.
Tokie želdinių plotai ypač populiarūs Danijoje, kur jie vadinami lietaus sodais. Iš pirmo žvilgsnio tai gali būti panašu į įprastą gėlyną, tačiau pagrindinė jų paskirtis yra ne vien dekoratyvinė. Įdubos sukurtos taip, kad per liūtis laikinai sulaikytų nuo stogo, terasos ar kieto kiemo paviršiaus atitekantį vandenį.
Kaip veikia lietaus sodas
Per stiprų lietų vanduo nukreipiamas į žemiausią sklypo vietą, kur negili įduba veikia kaip natūralus rezervuaras. Užuot tekėjęs takais link namo ar patekęs tiesiai į nuotekų sistemą, jis pamažu skverbiasi per dirvožemio ir žvyro sluoksnius.
Dažniausiai vanduo tokioje vietoje išsilaiko tik trumpą laiką. Po didesnės liūties jis gali susigerti per 24-48 valandas, todėl ši sistema nėra tas pats, kas dekoratyvinis tvenkinys. Didžiąją metų dalį lietaus sodas gali atrodyti kaip įprastas žolėmis ir daugiamečiais augalais apsodintas plotas.
Tokiu būdu lietaus vandens sode daugiau lieka natūraliame dirvožemio cikle. Jis neperkrauna drenažo sistemos, papildo gruntinę drėgmę ir ne taip greitai nubėga nuo sklypo.
Kuo naudingos įdubos sklype
Staigios liūtys dažnai keičiasi su ilgais sausros laikotarpiais. Išdžiūvusi veja ir sukietėjęs dirvožemis didelio vandens kiekio ne visada spėja sugerti, todėl krituliai ima tekėti paviršiumi. Specialiai įrengta įduba gali sumažinti kelias problemas iš karto.
- Padeda sumažinti vandens patekimą prie rūsio, garažo ir namo pamatų
- Mažina apkrovą lietaus nuotekų sistemai
- Ilgiau išlaiko drėgmę aplinkiniuose dirvožemio sluoksniuose
- Gali sumažinti poreikį dažnai laistyti greta augančius augalus
- Sukuria palankesnes sąlygas vabzdžiams, paukščiams ir apdulkintojams
Be to, augalų šaknys padeda sulaikyti dalį nuo stogo ar kietų paviršių nuplaunamų nešvarumų. Todėl vanduo į gruntą patenka lėčiau ir yra natūraliai filtruojamas.
Kaip įrengti tokią vietą
Įdubą reikėtų planuoti ne prie pat pastato. Saugiau ją įrengti maždaug 3-5 metrų atstumu nuo pamatų, kad perteklinė drėgmė nesikauptų prie sienų. Tinkamas plotas paprastai būna 30-50 centimetrų gylio, su nuožulniais kraštais ir plačiu, negiliu dugnu.
Į apačią galima įpilti žvyro arba smėlio, o viršuje naudoti vandeniui pralaidų sodo žemės ir smėlio mišinį. Vanduo į šią vietą gali būti nukreipiamas nuo lietvamzdžio akmeniniu lataku, sausu upeliu arba požeminiu drenažo vamzdžiu.
Prieš kasant verta įvertinti dirvožemį. Jei vanduo sklype ir taip ilgai neužsilaiko, gali pakakti mažesnės įdubos. Molingame grunte reikės daugiau dėmesio skirti vandens nutekėjimui, kad po liūties vieta nevirstų nuolatiniu telkiniu.
Kokie augalai tinka
Geriausiai tinka rūšys, kurios ištveria trumpalaikį užmirkimą, bet gali augti ir sausesniu laikotarpiu. Žemiausioje įdubos dalyje galima sodinti pelkinius ir sibirinius vilkdalgius, paprastąjį bei šliaužiančiąjį garšvą primenantį vingiorykštės tipo augalą, viksvas ir pelkinę vingiorykštę.
Augalų šaknys purena dirvą, padeda vandeniui lengviau įsigerti ir sutvirtina įdubos dugną. Tinkamai parinktas želdinys kartu leidžia lietaus vandens sode sukurti ne tik praktišką, bet ir patraukliai atrodantį gėlyną.