Paskutinės gyvenimo valandos dažnai kelia daug nerimo ne tik pačiam žmogui, bet ir jo artimiesiems. Kai mirtis neįvyksta staiga, organizmas palaipsniui silpsta: žmogus daugiau miega, mažiau valgo ir geria, keičiasi kvėpavimas, kraujotaka bei gebėjimas bendrauti.
Šie požymiai kiekvienam gali pasireikšti skirtingai. Jie neleidžia tiksliai nustatyti, kada žmogus mirs, tačiau padeda geriau suprasti, kas vyksta ir kaip suteikti daugiau ramybės bei komforto.
Gyvenimo pabaiga dažniausiai turi kelias fazes
Medicinoje mirties procesas paprastai skirstomas į tris etapus: priešterminalinę, terminalinę ir galutinę fazes. Jų trukmė priklauso nuo žmogaus ligos, bendros sveikatos būklės ir organizmo atsako.
Priešterminalinė fazė gali tęstis mėnesius ar net metus. Tuo metu liga progresuoja, žmogui tampa vis sunkiau savarankiškai atlikti kasdienius veiksmus, todėl dažnai prireikia nuolatinės priežiūros.
Terminalinėje fazėje pasveikti nebepavyksta, o organizmas greitai silpsta. Žmogui gali būti sunku susikaupti, atsirasti dusulys, jis didžiąją dienos dalį praleidžia lovoje. Silpnėja ir imuninė sistema.
Keičiasi apetitas, miegas ir išvaizda
Galutinė fazė dažniausiai trunka nuo kelių dienų iki maždaug savaitės, nors vienodos trukmės nėra. Žmogus vis daugiau miega, beveik nekalba ir vis mažiau domisi maistu bei gėrimais. Sulėtėjus medžiagų apykaitai, organizmui jų reikia mažiau.
Artimiesiems tai gali atrodyti neraminančiai, tačiau prarastas apetitas yra dažnas gyvenimo pabaigos požymis. Versti žmogų valgyti ar gerti nereikėtų, ypač jei jis pats to nenori.
Gali pasikeisti ir išvaizda. Oda tampa sausesnė, kartais atsiranda tamsesnių dėmių, akys ir skruostai gali atrodyti labiau įdubę. Ryškus odos blyškumas aplink nosį ir burną kai kur apibūdinamas kaip „mirties trikampis“, tačiau šis požymis ne visada pasireiškia.
Kvėpavimas gali tapti garsus ir nereguliarus
Paskutinės gyvenimo valandos gali būti lydimos pastebimų kvėpavimo pokyčių. Kvėpavimas kartais sulėtėja, tampa netolygus ar su pertrūkiais. Artimuosius ypač išgąsdina vadinamasis mirties barškėjimas.
Šis garsas atsiranda gerklėje ir bronchuose susikaupus gleivėms. Silpstant žmogui tampa sunku jas nuryti ar iškosėti, todėl pro sekretą praeinantis oras sukelia švokštimą ar burbuliavimą. Garsas gali skambėti grėsmingai, tačiau vien iš jo negalima spręsti, ar žmogus jaučia skausmą arba dūsta.
Silpnėjant gyvybinėms funkcijoms, širdis, plaučiai, kepenys ir inkstai palaipsniui nebegali normaliai dirbti. Pulsas tampa silpnesnis, kol galiausiai širdis sustoja.
Sumišimas ne visada reiškia, kad žmogus nejaučia artimųjų
Prieš mirtį žmogus gali pasimesti, nebesiorientuoti aplinkoje ar patirti haliucinacijų. Tokie pokyčiai siejami su organų veiklos sutrikimu, mažesniu deguonies tiekimu į smegenis ir organizme besikaupiančiomis toksinėmis medžiagomis.
Jis gali neįprastai reaguoti, kalbėti nerišliai arba atrodyti visiškai atsiribojęs. Vis dėlto išorinis neatidumas nebūtinai reiškia, kad žmogus nesuvokia artimųjų buvimo. Ramus balsas ir pažįstamas prisilietimas gali suteikti saugumo.
Artimųjų pagalba svarbiausia dėl komforto
Šiuo laikotarpiu nereikia stengtis pakeisti natūralios proceso eigos. Daugiausia naudos suteikia paprasti veiksmai, padedantys žmogui jaustis patogiau:
- jei taip lengviau kvėpuoti, atsargiai pakelkite viršutinę kūno dalį
- sudrėkinkite lūpas, kad sumažėtų burnos sausumas
- jei žmogui šalta, švelniai pašildykite rankas ir kojas
- palaikykite gaivų orą ir patogią temperatūrą kambaryje
- būkite šalia, kalbėkite ramiai ir kantriai
Jeigu atsiranda stiprus dusulys, skausmas, nerimas ar kiti varginantys simptomai, reikėtų kreiptis į medicinos specialistus. Jie gali padėti palengvinti būklę ir paaiškinti, ko tikėtis toliau.